Praėjusiais metais Lietuvos ekonomika sugebėjo atremti ūkį slopinti turėjusius nepalankius gūsius. Šalies realusis BVP, 2019 m. pirmąją pusę augęs 4,2 proc., trečiąjį ir ketvirtąjį metų ketvirčiais augo vienodu 3,7 proc. tempu. Tai leido šalies ekonomikai praėjusiais metais augti 3,9 proc. Tačiau pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių ekonominei padėčiai negerėjant ir šaliai susiduriant su vidaus iššūkiais, kyla klausimų, kaip šalies ekonomika plėtosis šiais metais.
Nors praėjusių metų pabaigoje pasaulio ekonomikos augimas nustojo lėtėti ir šiais metais laukiamo jo atsigavimo, nesitikima, kad pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių ekonomikos augimas paspartės. Po vangios plėtros 2019 m., šiais metais Tarptautinis valiutos fondas pasaulio ekonomikai prognozuoja 3,3 proc., o 2021 m. – 3,4 proc. pasaulio ekonomikos metinį augimą. Tačiau augimo paspartėjimas daugiausia siejamas su besivystančios rinkos ekonomikų augimo atsigavimu, o euro zonoje, kurios ekonomikos augimo tempas stabilizavosi 2019 m. pabaigoje, šiais metais didesnio proveržio nesitikima. Tokiai tiek euro zonos, tiek Europos Sąjungos (ES) ekonomikos raidai daugiausia įtakos turi daugiau klausimų nei atsakymų pateikianti tarptautinės prekybos politika, taip pat dėl struktūrinių pokyčių nesugebanti atsigauti pramonė. Šie veiksniai turi įtakos ne tik didžiosioms ES ekonomikoms, bet ir artimiausioms Lietuvos kaimynėms bei vienoms svarbiausių prekybos partnerių – Estijai, Latvijai ir Lenkijai. Būtent vangi užsienio paklausa daugiausia prisidės prie šių valstybių nuosaikaus ekonomikos augimo šiais metais. Šios tendencijos bus matomos ir Lietuvoje.
Vangios užsienio paklausos poveikį labiausiai turėtų pajusti apdirbamoji gamyba, tačiau ji net ir lėtėjančio augimo sąlygomis turėtų sugebėti išsikovoti didesnę eksporto rinkų dalį. Pirmieji lėtėjimo ženklai jau matomi – apdirbamosios gamybos augimas, per pirmuosius tris praėjusių metų ketvirčius sudaręs beveik 5 proc., paskutinį ketvirtį nesiekė nė 1 proc. Daugumos veiklų gamybos apimties augimo tempas lėtėjo, tačiau didžiąją dalį šio sulėtėjimo lėmė trys sektoriai – naftos perdirbimo veikla, chemijos pramonė ir baldų pramonė. Šio apdirbamosios gamybos sumažėjimo kol kas nereikėtų vertinti kaip šalies eksportuotojų konkurencingumo praradimo ženklo – Lietuvos prekių eksportuotojai dar geba atsiriekti vis didesnes rinkos dalis savo pagrindinėse rinkose. Didėjantis išduotų statybos leidimų pramoninio tipo statiniams skaičius ir antrojoje praėjusių metų pusėje pradėjusios didėti investicijos teberodo, kad sektorius ir toliau siekia modernizuotis ir didinti gamybos apimtį.
Su iššūkiais turėtų susidurti ir pastaruosius keletą metų itin daug prie šalies augimo prisidedantis transporto sektorius. Europos Komisijos įvedamas mobilumo paketas ir Vyriausybės priimti sprendimai privertė Lietuvos krovininio kelių transporto sektorių persvarstyti tolesnės veiklos strategijas. Tą parodė ir pirmą kartą Lietuvoje įregistruotų vilkikų skaičius – jis, atmetus sezoninį veiksnių poveikį, 2019 m. antrąjį pusmetį buvo trečdaliu mažesnis nei pirmąjį. Trumpuoju laikotarpiu tai gali sulėtinti ekonomikos augimą. Tačiau būtina paminėti, kad žvelgiant į ilgesnę perspektyvą priimti valdžios sprendimai turėtų prisidėti prie Lietuvoje likusių vairuotojų socialinių garantijų didėjimo. Kartu tai leistų šiek tiek sumažinti šalyje esančią „gyvulių ūkio“ problematiką ir atitiktų deklaruojamus gerovės valstybės principus.
Spartesnio augimo ženklų nematyti ir kalbant apie veiklas, orientuotas į vidaus paklausą. Pavyzdžiui, ketvirtąjį ketvirtį mažmeninės prekybos apyvartos augimas sulėtėjo iki šiek tiek daugiau nei 3 proc. (palyginti su pirmaisiais trim praėjusių metų ketvirčiais, tai bene perpus lėtesnis augimas). Šį lėtėjimą iš dalies galima aiškinti namų ūkių galimybėmis sutaupyti. Vartotojų nuomonių tyrimo duomenimis, esamo meto tinkamumą taupyti ir tikimybę nors kiek sutaupyti per artimiausius 12 mėn. namų ūkiai vertina bene geriausiai nuo duomenų skelbimo pradžios 2001 m. Šiais metais didelių papildomų paskatų namų ūkiams sparčiau didinti vartojimą nepadaugės – dėl nepalankių demografinių tendencijų neturėtų augti užimtųjų skaičius, o lėtėjanti šalies ekonomika vers įmones atsargiau žvelgti į atlyginimų didinimą. Šiais metais lėtesnio augimo reikėtų tikėtis ir iš statybų sektoriaus. Griežtesnis finansų įstaigų požiūris į naujus nekilnojamojo turto projektus kartu su vangesniu ekonomikos augimu turėtų riboti privačias iniciatyvas, o viešosioms iniciatyvoms didžiausią įtaką turėtų daryti lėčiau didėsiantys ES paramos lėšų srautai.
Dėl šiuo metu stebimų tendencijų ekonomikos augimas šiais metais turėtų būti lėtesnis, nei buvo įprasta matyti keletą pastarųjų metų. Lietuvos banko vertinimu, ūkio augimas 2020 m. neturėtų viršyti 3,0 proc. Be to, šiuo metu stebima nemažai rizikų, kurios gali nulemti ir kitokią, nei prognozuojama, ūkio raidą, pavyzdžiui, JAV ir ES prekybos konfliktų tolesnė raida, kitokia, nei šiuo metu tikimasi, Brexito epopėjos pabaiga ar naftos kainas „pašokdinti“ galinti JAV ir Irano konflikto reeskalacija. Taip pat prognozuojamam šalies ūkio augimui įtakos gali turėti kitokie, nei tikimasi, Lietuvos tarptautinės migracijos balanso pokyčiai ir kitoks investicijoms skirtų ES lėšų panaudojimo intensyvumas.
