Stojančiųjų į Lietuvos universitetus mažėjimą smarkiai veikia objektyvios priežastys, tokios kaip demografinė krizė, emigracija, nemažėjanti socialinė atskirtis ar pajamų nelygybė, kai aukštasis mokslas tampa vis sunkiau pasiekiamas mažiau socialiai ir ekonomiškai sėkmingoms visuomenės grupėms. Kita vertus, čia yra ir priežasčių, kurios gali būti vadinamos subjektyviomis – pirmiausia kalbant apie šių dienų aukštojo mokslo politiką. Lietuvoje ją trumpiau galima vadinti universitetų ujimo politika, nes tokio universitetų žeminimo ir niekinimo, nepagrįsto kritikavimo jokiais dabartinės nepriklausomos valstybės gyvenimo laikais nebūta.

Išgėrei? Savaitgalis? Vilioja miesto šviesos? Trokšti aplankyti dar kelis barus? Norisi paskraidyti? Ką daryti?

Iš šio straipsnio pavadinimo gali pasirodyti, kad taip negaliu pakęsti universiteto, jog nedalyvavimas diplomų įteikimo šventėje yra tarsi savitas protesto, maišto aktas ar neapykantos prieš švietimo sistemą išraiška. Bet ne čia šuo pakastas. Studijuoti man labai patinka (gal net kiek PER daug).

Nors ir esu lituanistė, bet šiuos mokslo metus Lietuvos mokyklose galiu apibūdinti vienu vieninteliu žodžiu – tai buvo visiškas „feilas“. Klasėse perkepę mokiniai, dešimtokų matematikos egzaminas su keturiomis (!!!) klaidomis vertinimo instrukcijose. Aišku, jaunimą galiu paguosti – viskas tuoj baigsis. Bet ar galėsite nusiraminti ir atšvęsti, pakelti taurę už iškentėtus vargus, rankose gniaužiamus brandos atestatus? Ne, juk dar per jauni, draudžiama vartoti alkoholį, net šampano butelio pokštelėjimas gali paversti kone nusikaltėliais. Bet aš čia jau užbėgu įvykiams už akių.

Nors Lietuvoje su seksualiniu priekabiavimu susiduria beveik kas antra moteris, 2015 m. tyrimas parodė, kad vos 14 proc. gydytojų rezidentų, daugiausia moterų, sugebėjo teisingai identifikuoti savo patirtį, o skundų skaičius dėl šio reiškinio nekyla jau daug metų – seksualinis priekabiavimas iki šiol išlieka sunkiai atpažįstamu net ir tarp tų, kurie jį patiria.

Atostogų metas – nuostabus laikas pagilinti savo žinias apie tikėjimo tiesas, permąstyti religijos svarbą, ieškoti Dievo atsakymų į aktualius gyvenimo klausimus. Šviečiant saulei ir čirpiant žiogams, Biblijos studijos gali tapti prasmingiausiu užsiėmimu, turtinančiu ir skaidrinančiu būtį.

Apie tai, kas pastarąsias dienas (ar jau net savaites) dedasi šalies mokyklose, spaudoje rašyta, komentuota ir detalių atskleista išties daug: svilinantis karštis, iki 40 laipsnių klasėse rodantys termometrai, alpstantys mokiniai, spaudimą besimatuojantys mokytojai, skaudančios galvos, leipėjantys kūnai, prakaitas, troškulys, kančia, bejėgiškumas...

Apie 30 procentų Lietuvos moksleivių turi korepetitorius. Didmiesčiuose ši tendencija dar ryškesnė – čia net 40 procentų tėvų moka už įvairias papildomas pamokas, skiriamas jų vaikams. Gal greitai tai taps norma?

Jo Magnificencija, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius kun. teol. dr. Hansas Fridrichas Fišeris (Hans Friedrich Fischer) balandžio 9 d. šventė kunigystės šventimų 40-ąsias metines. Jubiliejų minėjo alumnų, bičiulių ir brolių iš Šv. Pilypo Neri Oratorijos bendruomenės draugijoje. Kunigas kilęs iš Vokietijos - gimė 1946 m. birželio 17 d. katalikiškoje daugiavaikėje šeimoje Uderio kaime netoli Erfurto.

Atsisveikinimai, sako, yra skaudus dalykas. Kitąmet sudie teks ištarti ir prezidentei. O ką dar prie to pasakyti, ko palinkėti?