Lapkričio trečiąją savaitę atėjau į gimnaziją, kurią pati baigiau prieš devynerius metus, vesti pirmųjų savo lietuvių kalbos pamokų. Tik žengiau į kabinetą, ir išgirdau: „Štai, prašom, prieš tave – viena silpniausių klasių mokykloje, beje, reikia juos visus paruošti kalbėjimo įskaitai, surengti vakaronę, vaidinimą karnavalui“. Atrodo, iš pat pradžių tiesiog užprogramuota nesėkmė, tiesa?

Jei vienintelis žinių apie Lenkiją šaltinis Lietuvoje būtų susivienijusių dešiniųjų politikų  laikraštis „Lietuvos rytas“, mūsų vakarų kaimyno įvaizdis vidutinio  lietuvio sąmonėje atrodytų niūriai. Beveik visiems žurnalisto Varšuvoje Eldorado Butrimo  straipsniams būtų  galima  suteiki  vieną bendrą pavadinimą –  „Visur tamsu, visur rūstu“.

Turiu pačius nuostabiausius gimines, draugus ir artimuosius – Kalėdų proga jie man nieko nedovanoja. O aš irgi nieko neperku jiems.

Nuo 2017 metų pavasario Švietimo ir mokslo ministerija labai plačiai bei garsiai ėmė skleisti informaciją apie pedagogų rengimą mūsų šalyje. Ministrė Jurgita Petrauskienė optimistiškai žėrė idealizuotus apibūdinimus, kokie gi turėtų būti ateities mokytojai: motyvuoti, entuziastingi, puikūs savo dalyko žinovai ir t.t. O kad vien žodinio įkvėpimo nebūtų maža, tiems studentams, kurie pasirinks vienerių metų trukmės profesines pedagogikos studijas, pažadėtos net ir stipendijos – po 116 eurų kiekvieną mėnesį.

6 sekundės – tai viskas, ko reikia, kad taptumėte šalies prezidentu.

Kadaise Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, laikydamasis valdžios ir galios olimpo viršūnėje, pareiškė, kad Lenkijoje jis netgi neturi kam pralaimėti. Šiek tiek perfrazuojant jo pareiškimą, šiandien galima sakyti, kad jei Lietuvos partijų sistemoje niekas nepasikeis, netrukus nebebus kam valdyti gintarinės respublikos.

Atrodo, žmonės pavargo rinktis, galvoti ir priimti sprendimus. Atėjus 2019 metų prezidento rinkimams, daugelis tesvajoja sugarmėti prie balsadėžių ir išrinkti kone tą patį, kas buvo anksčiau – tikrą Dalios Grybauskaitės kloną.

Brangieji,

pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Dievas ieško žmogaus, dar nepažįstančio Jo ir Jo meilės. „Tave aš laikau už rankos, Tave vardu aš pašaukiau ir iškėliau į garbę, nors Tu manęs nežinojai“ (plg. Iz 45, 1–4). Net kai Dievo tauta vėliau nuo Jo atitolsta, Jis toliau siekia žmogų atrasti, sukurti savo tautą iš naujo ir negaili tam jokių pastangų. Evangelijoje girdėtas palyginimas apie monetą primena mums, kad kiekvieną iš mūsų Dievas surado, pakrikštijo, pažymėjo žyme – krikšto žyme, Šventosios Dvasios žyme, – ir mes Jam priklausom. Todėl šiandienos Evangelijos palyginimas taikomas kaip tik mums. „Atiduokite Dievui, kas Dievo“ (plg. Mk 12, 17). Broliai, seserys, tai esame mes. Mes esame Dievo nuosavybė. Ir tai, ką Viešpats mums yra davęs, mes turime atiduoti į Jo rankas. Ši Fatimos šventovė ypatingu būdu liudija mums ne tik mūsų priklausomybę Dievui, bet ir Dievo artumą mums. Ji taip pat aktuali šiandien, kaip tada, kai Marija čia, Fatimoje, apsireiškė prieš šimtą metų.

Kad ir kaip dievinu savo gimtąją lietuvių kalbą, vis dėlto turiu pripažinti, kad ji pilna šiukšlių. Kvailų, nelogiškų ir nepaaiškinamų sąvokų, nesuvokiamų terminų, diskriminaciją kurstančių žodžių junginių.

Pirmasis sudegė Juozas Statkevičius.