Dukart buvęs premjeru Andrius Kubilius patiria intelektinį katarsį ir turbūt šiek tiek gėdijasi. Jam gėda dėl buvusio „premjeravimo“. Neseniai pripažino faktą, kad kažkada klaidingai manė, jog tautinių mažumų problemos išsispręs pačios (pakaks to, kad išaugs bendra gerovė). Šiandien, kai jis jau nėra valdžioje, taip nemano.

Aš nežinau, kas jūs esate. Emigrantas? Pensininkas? Jaunuolis? Tėvas? Patriotas? Kritikas? O gal žmogus, neatradęs savo tapatybės? Meskime šitas etiketes į šalį. Gana skaidytis, skirstytis, dalytis į grupes. Visa tai trukdo jausti, skatina priešpriešą.

„Įkyrus kaip musė“ – taip Vilniaus krašte iki šiol buvo sakoma apie tuos, kurie mums ypač įkyrėjo, kurie mus erzina kaip rudeninė musė, nenubaidoma niekaip kitaip, tik tragišku taukštelėjimu. Aš manau, kad netrukus šis posakis gali būti veiksmingai pakeistas kitu – „įkyrus kaip konservatorius“.

Jau antras po S. Skvernelio naujosios Vyriausybės aukščiausio rango politikas – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis – pasisakė už tai, kad būtų gerinami santykiai su Lenkija. Tačiau tai darydamas politikas, deja, neišsklaidė mano abejonių, ar yra pakankamai pasiryžęs imtis užduoties, kuri, kaip jis pats pasakė, „gali pajudinti didelį vandenį“.

Po­kal­bis su Šal­či­nin­kų Die­vo Gai­les­tin­gu­mo ben­druo­me­nės pir­mi­nin­ku Ta­deu­šu Ro­ma­nov­skiu.

Po kelių dienų baigsis 2016-ieji. Tradiciškai juos apibendrinkime, pristatydami politikų veiklą, tiek jiems pavykusią, tiek visiškai žlugusią. Žinoma, apžvelgiama veikla autoriaus pasirinkta visiškai laisvai.

Šiemet Kalėdos buvo pačios liūdniausios.

Užteko to, kad mūsų vakarų kaimynų diplomatijos vadovas Witold Waszczykowski kažkur manda-giame Briuselio salonų pokalbyje savo lietuviškajam ekvivalentui Linui Linkevičiui pasakė, kad būtent Vilniuje yra visi Lenkijos-Lietuvos santykių gerinimo raktai, – ir mieste prie Neries iškart atsirado palankus politologas, kuris pamokė naująją Lietuvos Vyriausybę, kad „Lietuva neprivalo perduoti savo suvereniteto Lenkijai“.

Viena iš daugelio kol kas neveikiančių Japonijos atominių elektrinių – Šimanės – yra gražiame kalnų slėnyje ant Japonijos jūros kranto. Didelis lankytojų centras, kasdien priimantis šimtus, per metus – dešimtis tūkstančių žmonių. Viename jo aukštų įrengtas „vaikų darželis“ – pulkas mažylių su mamomis čia smagiai leidžia laiką, triukšmauja, žaidžia, čia pilna su AE susijusių žaislų. Jei nori, vaikai gali dalyvauti viktorinoje ir atsakę į paprastus klausimus apie atominę jėgainę, laimėti prizą.

Kaip manote, koks yra skirtumas tarp liudytojo ir specialiojo liudytojo, jei kalbame baudžiamosios teisės kategorijomis. Iki šiol man atrodė, kad specialusis liudytojas – tai tas pats liudytojas, tik daug svarbesnis, vertingesnis tyrimui dėl, pavyzdžiui, jo turimų žinių tiriamam nusikaltimui atskleisti.