Jau tapo įprasta, kad balandžio pradžioje valdžia pateikia mums staigmeną: Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. „Staigmeną“, nes niekad negali žinoti, kaip būsime nustebinti. Nuo kitų metų siūlau ataskaitą skelbti balandžio 1-ąją: tai neabejotinai geriausia data pristatyti tokį „rimtą“ dokumentą.

Santuoka turėtų būti amžinos meilės simboliu.

Deja.

Dėl ydingo santuokos suvokimo amžinos nelaimėlės simboliu dažnai paženklinama būtent moteris.

Mano manymu, nė kalbos negali būti apie mokyklos lankymą nuo 6 metų. O kam laukti tiek ilgai? Vaiko asmenybė susiformuoja jau iki trejų, be to, tokių metų vaikas seniausiai moka sėdėti ir vaikščioti, o ko daugiau ir reikia mokykloje?

Dažnam Lietuvoje akis bado valstybinio sektoriaus neefektyvumas ir reguliavimo kokybė, kurią Pasaulio ekonomikos forumas prilygina Afrikos valstybėms. Stebėtojai pastebi sistemiškumo ir ilgalaikio planavimo, būdingo protestantiškoms kultūroms, stoką, ad hoc skubių sprendimų vyravimą, nepakankamas investicijas į valstybės piliečių švietimą, sveikatą ar socialinę rūpybą. Daug kam užkliūna demokratinės kultūros stoka ir silpna pilietinė visuomenė. Pastebimos nepradėtos savivaldos reformos.

Po ilgų grumtynių ir sudėtingų peripetijų pagaliau baigtas tautos patriarcho Jono Basanavičiaus (taip pat žinomo kaip Ivan Basanovič) paminklo, turinčio atsirasti automobilių stovėjimo aikštelėje priešais Vilniaus filharmoniją, konkursas.

Dabar, kai vis kalbama, ką galėtume padaryti dėl vaikų gerovės, aš priminsiu svarbiausia – mes galime tiesiog jų neturėti. Taip, nesusilaukti, neplanuoti ir pasirinkti gyventi be atžalų.

Dukart buvęs premjeru Andrius Kubilius patiria intelektinį katarsį ir turbūt šiek tiek gėdijasi. Jam gėda dėl buvusio „premjeravimo“. Neseniai pripažino faktą, kad kažkada klaidingai manė, jog tautinių mažumų problemos išsispręs pačios (pakaks to, kad išaugs bendra gerovė). Šiandien, kai jis jau nėra valdžioje, taip nemano.

Aš nežinau, kas jūs esate. Emigrantas? Pensininkas? Jaunuolis? Tėvas? Patriotas? Kritikas? O gal žmogus, neatradęs savo tapatybės? Meskime šitas etiketes į šalį. Gana skaidytis, skirstytis, dalytis į grupes. Visa tai trukdo jausti, skatina priešpriešą.

„Įkyrus kaip musė“ – taip Vilniaus krašte iki šiol buvo sakoma apie tuos, kurie mums ypač įkyrėjo, kurie mus erzina kaip rudeninė musė, nenubaidoma niekaip kitaip, tik tragišku taukštelėjimu. Aš manau, kad netrukus šis posakis gali būti veiksmingai pakeistas kitu – „įkyrus kaip konservatorius“.

Jau antras po S. Skvernelio naujosios Vyriausybės aukščiausio rango politikas – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis – pasisakė už tai, kad būtų gerinami santykiai su Lenkija. Tačiau tai darydamas politikas, deja, neišsklaidė mano abejonių, ar yra pakankamai pasiryžęs imtis užduoties, kuri, kaip jis pats pasakė, „gali pajudinti didelį vandenį“.