Nieko keisto, kad po pirmųjų dienų mokykloje man norėdavosi tik kristi į lovą, išgerti kelias valerijono tabletes ir pabusti kitais metais. Arba dar kitais. O geriausia – tada, kai ta klasė jau bus baigusi mokyklą ir nei įskaitos, nei vakaronės, nei karnavalai nebebus aktualūs.
Aišku, galėjau viską mesti ir išeiti. Šiais egoizmo laikais tai nebūtų nieko nustebinę. Vėliau mokytojos, raikydamos tradicinį penktadieninį pyragą mokytojų kambaryje, būtų kalbėjusios, kad mokykloje dirbti tikrai labai sunku, jauni žmonės neatlaiko, antai buvo viena tokia mergaitė, tačiau po savaitės išėjo. Tikrai, ne kiekvienas pakankamai stiprus. Čia tik joms kažkaip pavyksta dirbti gimnazijoje.
Ir aš turėjau susiimti. Nusistatyti žadintuvą keliomis valandomis anksčiau. Mesti į šoną tuščią romano skaitymą, žengti į tikrą pasaulį. Rašyti ne dovanų sąrašus ir kalėdinių valgių receptus, o patarimus mokiniams apie Biliūno apsakymus ar Grušo dramas. Susikelti aukštyn plaukus ir pasirengti vaidinti dainininkę Pink, apsaugos darbuotoją ar net senutę karnavalo metu – ko tik prireiks mano mokiniams. Storus blizgius žurnalus, vyno taures ir saldainių dėžutes suslapstyti giliai spintoje – lėtai mėgautis gyvenimu dabar dar negaliu. Vietoje to teks paskubomis ištaisyti kontrolinius darbus, išgerti pigios saldžios arbatos mokyklos valgykloje ir sugrįžti į klasę.
Sunku? Baisu? Tikrai ne. Su tokia energija, entuziazmu, pozityvumu ir jaunatvišku optimizmu man nėra nieko neįveikiamo. Kas gali gąsdinti žmogų, kuriam dar nesuėjo 30? Nebent tik nuobodulys, veiklos trūkumas ir iššūkių nebuvimas.
Dabar manau, kad mokykloje jau radau savo vietą.
Nes, žinokite, jaunas mokytojas yra jėga, keičianti sistemą. Ir net jei ji bando jį išspjauti, jis atsikovoja savo erdvę.
Jaunas mokytojas puikiai prisimena, ką reiškia būti mokiniu, ir nuoširdžiai gali įsijausti į kiekvieno vaiko situaciją. Aš pati tikrai nepamiršau, koks kietas yra mokyklos suolas, kokia nyki, gausi namų darbų ir įvertinimų mokinio kasdienybė. Žinau, kad uniforma spaudžia kūną, lygiai kaip ir dvasią spaudžia rėmai, nuostatos, stereotipai ir kritika.
Jaunas mokytojas bet kada atrašys savo mokiniams feisbuke, net ir vidurnaktį, nes jis lygiai toks pat socialinių tinklų maniakas, ir tikrai nebars, kad namų darbus vaikai ruošia ar kažko klausinėja taip vėlai. Jaunas mokytojas turi tiek veiklos, sumanymų ir minčių, jog negaiš pamokos bambėdamas, moralizuodamas ir kritikuodamas mokinius – 45 minučių, patikėkite, dar ir gerokai pritrūksta visoms geroms idėjoms išdėstyti!
Taip, dirbti mokykloje 20, 30, 40 metų yra puiku. Sukaupta patirtis, išmintis, žinojimas – tai tikrai nemenki privalumai. Teoriškai. Bet visi šie svarstymai nublanksta prieš emocijas. Kai mano ugdytinės dešimtokės sužinojo, jog kurį laiką būsiu jų auklėtoja, jos plojo, juokėsi ir krykštavo. Mokykloje, įsivaizduokite. Vidury savaitės. Lietingą lapkričio trečiadienį. Kai nekvepėjo nei Kalėdomis, nei atostogomis.
Vadinasi, aš jau atnešiau į mokyklą šypsenas, džiaugsmą, smagiai spurdančias širdis. Didesnės motyvacijos ir būti negali.
O tie, kuriems mokyti sunku, pasistenkite labiau. Jei esate suniurę ir liūdinate mokinius, nieko keisto, kad jaučiatės blogai.
Ir man nesvarbu, kad mano mokiniai gal nemoka tobulai kirčiuoti, atskirti dalyvinių pažyminių ar atmintinai nežino baroko literatūros bruožų. Jie moka šypsotis. Džiaugtis. Dėkoti. Klausti. Užjausti. Negana to, jie dar ir dalijasi savo emocijomis. Kartais man baugu tik dėl vieno – ar turėsiu ką duoti jiems atgal?
Gintarė Pugačiauskaitė
