Nuomonės – komentarai

Nuomonės – komentarai

6 sekundės – tai viskas, ko reikia, kad taptumėte šalies prezidentu.

Kadaise Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, laikydamasis valdžios ir galios olimpo viršūnėje, pareiškė, kad Lenkijoje jis netgi neturi kam pralaimėti. Šiek tiek perfrazuojant jo pareiškimą, šiandien galima sakyti, kad jei Lietuvos partijų sistemoje niekas nepasikeis, netrukus nebebus kam valdyti gintarinės respublikos.

Atrodo, žmonės pavargo rinktis, galvoti ir priimti sprendimus. Atėjus 2019 metų prezidento rinkimams, daugelis tesvajoja sugarmėti prie balsadėžių ir išrinkti kone tą patį, kas buvo anksčiau – tikrą Dalios Grybauskaitės kloną.

Brangieji,

pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Dievas ieško žmogaus, dar nepažįstančio Jo ir Jo meilės. „Tave aš laikau už rankos, Tave vardu aš pašaukiau ir iškėliau į garbę, nors Tu manęs nežinojai“ (plg. Iz 45, 1–4). Net kai Dievo tauta vėliau nuo Jo atitolsta, Jis toliau siekia žmogų atrasti, sukurti savo tautą iš naujo ir negaili tam jokių pastangų. Evangelijoje girdėtas palyginimas apie monetą primena mums, kad kiekvieną iš mūsų Dievas surado, pakrikštijo, pažymėjo žyme – krikšto žyme, Šventosios Dvasios žyme, – ir mes Jam priklausom. Todėl šiandienos Evangelijos palyginimas taikomas kaip tik mums. „Atiduokite Dievui, kas Dievo“ (plg. Mk 12, 17). Broliai, seserys, tai esame mes. Mes esame Dievo nuosavybė. Ir tai, ką Viešpats mums yra davęs, mes turime atiduoti į Jo rankas. Ši Fatimos šventovė ypatingu būdu liudija mums ne tik mūsų priklausomybę Dievui, bet ir Dievo artumą mums. Ji taip pat aktuali šiandien, kaip tada, kai Marija čia, Fatimoje, apsireiškė prieš šimtą metų.

Per Mariją Dievas toliau kviečia mus, savo žmones, sugrįžti, atsinaujinti, atsiliepti į Jo meilės kvietimą būti Dievo bendradarbiais, dalyvauti Jo kūrybos ir išganymo darbe plečiant šeimą, plečiant Dievo Karalystę. Dievo įsakymas žmogui būti vaisingam ir daugintis ypatingą reikšmę turi krikščioniškoms šeimoms. Ne tik jas sudarant, bet ir jas ugdant ir saugojant. Ir dabar, šiais metais, vėl bus diskusijų tiek spaudoje, tiek politikoje, bus kėsinamasi į šeimos gerovę. Dažnai kalbame apie finansinę gerovę. Bet ar kalbame apie vyro ir moters gerovę, apie jiems suteiktą galimybę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, pagal savo tikėjimą. Mes negalime šių diskusijų ir kovų akivaizdoje tylėti. Pirmiausia turime savo maldomis prisidėti prie Dievo kūrybos darbo apsaugodami šeimą ir siekdami, kad šeimos klestėtų. Turime ir savo balsu, ir politinėje arenoje kalbėti visuomenei apie šeimos svarbą.

Mes taip pat esame Viešpaties bendradarbiai išganymo procese. Kaip? Per evangelizaciją. Kaip Dievas surenka savo žmones ir parodo jiems savo meilę, taip ir mes esame kviečiami skleisti Gerąją Naujieną apie Dievo meilę mūsų visuomenėje. Šis sekmadienis Visuotinėje Bažnyčioje yra Misijų sekmadienis. Prisimename, kaip svarbu skelbti Gerąją Naujieną tiems, kurie jos dar nepažįsta. Daugelis šventųjų ir kankinių padėjo, kad ištisos tautos pažintų Jėzų Kristų, pažintų Dievo meilę ir galėtų būti išgelbėti. Tokiu būdu Evangelija, Geroji Naujiena, pasiekė visą pasaulį. Mielieji, ji pasiekė ir mūsų tautą per tuos, kurie vykdė misijas, kurie rizikavo savo gyvybe, kad ta geroji žinia pasklistų po pasaulį. Marija Fatimoje rodo mums ir kitą misijų kelią. Ji savo žodžiu, savo malda kviečia mažus piemenėlius pažinti Dievo meilę ir dalintis su kitais. Net būdami maži vaikai jie sugebėjo savo draugams papasakoti apie tai, ką jie patyrė per Dievo Motinos apsireiškimą, ką jie patyrė per maldą, per auką, ir kvietė kitus pažinti ir pamilti Dievą.

Daug netikinčių (Portugalija tuo metu buvo komunistinis kraštas) atsivertė per saulės stebuklą, kuris įvyko čia prieš šimtą metų. Tikėjimas – tai mūsų ir viso pasaulio kelias į taiką ir ramybę, širdies ramybę. Pirmojoje paslaptyje Marija piemenėliams apreiškė, kad kitas kelias veda į pražūtį. Mūsų asmeninę pražūtį, kurios mes savo asmeniniu atsivertimu turime išvengti, ir viso pasaulio pražūtį, kurios mes savo malda ir auka galime jam padėti išvengti.

Antrajame skaitinyje girdėjome apie dėkojimą už tikėjimą, kuris iš tikrųjų yra mums suteikta dovana. Mes, piligrimai, susirinkome Fatimoje ne tik paminėti istorinio įvykio, kad prieš šimtą metų čia pasirodė Marija. Mes atvykome čia ir todėl, kad tas šimtmetis beveik visiškai sutampa su mūsų Nepriklausomybės šimtmečiu, kurį minėsime kitais metais. Marija perspėjo piemenėlius: „Melskitės, kad pasaulio neištiktų didžiulės nelaimės.“ Ir mes iš tikrųjų patyrėme nemažą dalį tų nelaimių, apie kurias buvo pranašauta. Jas patyrėme labai arti. Nepaisant to, mes irgi turime už ką dėkoti. Tas laikas davė mums kankinį ir užtarėją danguje, palaimintąjį Teofilių, kurio metus dar švenčiame, ir daugelį kitų kankinių. Pal. Teofilius pats meldėsi ir aukojosi pagal Fatimos Marijos prašymą Jėzaus Švenčiausiajai Širdžiai ir Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai už Rusijos atsivertimą. 1918-aisiais mūsų šalis gavo Nepriklausomybės dovaną. Vėliau taip pat gavome atkurtos Nepriklausomybės dovaną, kurios ženklą matome šioje Fatimos aikštėje – tai Berlyno sienos dalis, liudijanti Dievo veikimą, – mūsų ir visos Rytų Europos nepriklausomybės atkūrimą. Tas metas davė mums Gailestingojo Jėzaus apsireiškimus Vilniuje. Gailestingumo vainikėlio maldoje girdime skambesį ir angelo maldos, kurios jis išmokė piemenėlius Fatimoje: „Aukoju Tau brangiausiąjį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę kaip atlyginimą…“ Tas metas taip pat dovanojo mūsų tautai gilų pamaldumą Dievo Motinai Marijai. Per tą šimtmetį rožinio malda kilo iš mūsų tautiečių lūpų. Kilo Sibire, kilo išeivijoje, kilo mūsų tautoje, net okupacijos metais kiekvieną mėnesį per sunkią piligrimystę Šiluvoje ji kilo į Dangų.

Mes susirinkome čia dėkoti Viešpačiui už visas malones, kurias Jis mums davė per tą šimtmetį. Dėkodami mes matome Dievo veikimą. Mes liudijame gautas malones ir atveriame kelią naujoms malonėms. Mes turime didžiulį mokytoją, Joną Paulių II, kurio statula neatsitiktinai yra šalia šios šventovės, po didžiuoju kryžiumi. Buvo pasikėsinta į jo gyvybę kaip tik gegužės 13 d., Fatimos dieną. Jis patyrė malonę – išliko gyvas ir atvežė pasikėsinimo į jį kulką, kad paaukotų ją Dievo Motinai. Ta kulka yra įdėta į Marijos karūną Apsireiškimų koplyčioje, toje aikštėje, kurioje meldėmės rožinį. Šventasis Jonas Paulius yra mūsų Mokytojas, kad mes išmoktume čia atvažiavę savo kančias ir išgyvenimus padėti prie Viešpaties kryžiaus ir dėkoti už ramybę, kai Dievas leidžia pajusti savo artumą. Eucharistijos slėpinys, kurį mes švenčiame dabar, – tai padėka Dievui, tai vienijimasis su Kristaus kančia, atsiliepiant į Jėzaus ir Marijos raginimą. Kad ir kas mūsų laukia ateityje, – Jėzau, Marija, mes pasitikime meile, kuria liepsnoja Švenčiausioji Jėzaus ir Nekalčiausioji Marijos Širdis.

Tikiu, kad per tokias piligrimines keliones Dievas prabyla kiekvienam iš mūsų. Šiomis dienomis kiekvienas kitaip patiriame Dievo artumą ir Dievo malonę. Kai kas – per didingą vienuolynų architektūrą, kiti per galingas vandenyno bangas, gamtos reiškinius. Kai kas Dievo išlaisvinimo ženklą gavo įstrigęs viešbučio lifte. Ženklą, kad Dievas nė vieno neapleidžia. Kai kas – per nuovargį ir sunkumus. Tie mums skirti ženklai ateina įvairiai. Ir šiandien prieš išvažiuodami turime atpažinti tuos ženklus, kuriuos Viešpats mums davė per šią piligrimystę. Turime juos pastebėti ir už juos dėkoti.

Kaip daugelis žinote, Viešpats pasišaukė pas save mano tėvelius šią vasarą. Rengdamasis šiam Fatimos jubiliejui, negalėjau įsivaizduoti, kokie Dievo planai. Su sesute buvome jau nutarę atvykti čia, į Fatimą, liepos mėnesį, per jos vyro mirties metines. Taip susiklostė, kad čia buvome ne tik per jos vyro metines, bet ir minėdami 30-tąją dieną po mūsų motinos mirties. Dievo Apvaizda lėmė, kad šiandien, Lietuvos piligrimystės Fatimoje dieną, sukanka lygiai keturi mėnesiai po mano motinos mirties. Motinos, kuri kasdien melsdavosi rožinį, kuri dėl Lietuvos Nepriklausomybės meldėsi ilgus metus. Šiandien man aiškiai primenama, kad Marija man yra duota kaip ta Motina, kuriai galutinai visi mes priklausome.

Po kryžiumi Jėzus tarė Jonui: „Štai tavo motina!“ (plg. Jn 19, 27). Tie žodžiai buvo skirti kiekvienam iš mūsų. Marija yra labai realiai mūsų Motina. Ir ją, kaip apaštalas Jonas, šiandien mes turime pasiimti ir parsivesti į savo namus. Dievo ženklus ar Jums ištartus Dievo žodžius įsidėkite į širdį, parsivežkite į Lietuvą ir svarstykite, apmąstykite juos savo širdyje.

Piemenėliai iš tikrųjų buvo mažutėliai. Mes vakar daugelis matėme tą didingą vienuolyną, kuris stovėjo daug amžių. Bet Marija ne ten pasirinko apsireikšti, o čia, laukuose, piemenėliams. Taip ir mes labai dažnai jaučiamės mažutėliai. Nesame tie didieji, į kuriuos, kaip mes dažnai galvojame, Dievas atkreipia savo dėmesį. Tačiau Dievas, kaip ir Marija, žiūri į mažutėlius. Jei mes užmezgame teisingą santykį su savo Motina, mes atrandame jos meilę mums, mes atrandame Dievo meilę mums. Piemenėliams Marija buvo ir Mokytoja, ir Motina. Klausydami jos nurodymų, jie tapo šventi. Mums Marija taip pat yra Motina ir Mokytoja. Motina ir Mokytoja, kurią mes mylime, Motina ir Mokytoja, kuria mes pasitikime, Motina ir Mokytoja, kurios mes klausomės, Motina ir Mokytoja, kurios pavyzdžiu mes sekame. Amen.

2017 m. spalio 22 d., Lietuvos diena Fatimoje


Vilniaus arkivyskupija http://www.vilnensis.lt/arkivysk-g-gruso-pamokslas-fatimoje-svenciant-lietuvos-diena/

Kad ir kaip dievinu savo gimtąją lietuvių kalbą, vis dėlto turiu pripažinti, kad ji pilna šiukšlių. Kvailų, nelogiškų ir nepaaiškinamų sąvokų, nesuvokiamų terminų, diskriminaciją kurstančių žodžių junginių.

Buvęs ilgametis Lietuvos geležinkelių direktorius Stasys Dailydka nesijaučia kaltu dėl 28 milijonų baudos, Europos Komisijos (EK) skirtos Lietuvos geležinkeliams už tai, kad apribojo įmonės „Orlen“ konkurenciją. „Tai ne mano problema“, – atsakė įžūliai, paklaustas, ar jaučiasi kaltu dėl sprendimo išmontuoti bėgius iš Mažeikių į Latviją, neleidžiant bendrovei „Orlen“ eksportuoti ten naftos.

Sekmadieniais prekybos centrai turėtų būti uždaryti. Ko ten eiti šventą dieną? Prekės brangios, kokybė prasta, pardavėjai pavargę. Be to, mes, krikščionys, juk turime kitų pareigų.

Praėjusią savaitę, savo komentare rašydama apie mokytojų trūkumą lenkų mokyklose, supratau, kad paliečiau tik problemos paviršių. Ir kaltas čia ne mano neatidumas – tiesiog pati problema dar gilesnė, didesnė ir skaudesnė, nei iš pradžių atrodė.

Puslapis 1 iš 47
 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24