Praėjo adventas, atšventėme Kristaus gimimą, pražygiavo ir Trys karaliai. O kas dabar? Stengsimės kaip nors išgyventi sausį?

Gali privesti arklį prie vandens, bet negali priversti jo gerti. Gali priimti studentą į universitetą, bet negali priversti jo mokytis. To norėti jis turi pats.

Mano Kalėdos dažniausiai prasidėdavo Kauno autobusų stotyje. Susisupusi į vilnonį šaliką, nuo drėgmės pasišiaušusiais plaukais, rankinėje – chaosas, pilna paskubomis po egzamino universitete prigrūstų lapų, draugių padovanotų šokoladų, batai šlapi nuo lėkimo akmeninėmis, slidžiomis senamiesčio gatvelėmis...

Kilus konfliktui dėl katalikiškos mokyklos Vilniaus Pilaitės mikrorajone statybų, atsivėrė daugybė tikėjimo dalykų nežinojimo spragų. Žmonės klausė: kam tokia mokykla reikalinga? Kas katalikiškose mokyklose apskritai vyksta, kaip vyksta, ar mokiniai jose tik meldžiasi, skaito Šventąjį Raštą ir mintinai kala tikėjimo tiesas? Tokie klausimai – visiškai suprantami, kai visuomenei trūksta žinių. Nežinoti – nieko blogo. Tikėjimas, religija mums ir reikalingi tam, kad atsakytų į visus kylančius klausimus.

Po ilgų ir, mano nuomone, grėsmingų  diskusijų, galiausiai išsisprendė Vilniaus  Lukiškių aikštės likimas. Po to, kai iš jos buvo pašalintas pasaulio revoliucijos vado Lenino paminklas, vakuumą turės užpildyti partizanų bunkeris...privalėsiantis  tapti naujuoju nepriklausomybės simboliu.

Lietuvoje kas penkta moteris, vyresnė nei 60 metų, patiria prievartą, tačiau pagalbos kreipiasi mažuma. Tokia situacija rodo, kad šis reiškinys yra tabu, nepripažintas kaip socialinė problema, kurią reikia spręsti. Senstant visuomenei, prievarta prieš vyresnio amžiaus moteris taps dar aktualesne.

Lapkričio trečiąją savaitę atėjau į gimnaziją, kurią pati baigiau prieš devynerius metus, vesti pirmųjų savo lietuvių kalbos pamokų. Tik žengiau į kabinetą, ir išgirdau: „Štai, prašom, prieš tave – viena silpniausių klasių mokykloje, beje, reikia juos visus paruošti kalbėjimo įskaitai, surengti vakaronę, vaidinimą karnavalui“. Atrodo, iš pat pradžių tiesiog užprogramuota nesėkmė, tiesa?

Jei vienintelis žinių apie Lenkiją šaltinis Lietuvoje būtų susivienijusių dešiniųjų politikų  laikraštis „Lietuvos rytas“, mūsų vakarų kaimyno įvaizdis vidutinio  lietuvio sąmonėje atrodytų niūriai. Beveik visiems žurnalisto Varšuvoje Eldorado Butrimo  straipsniams būtų  galima  suteiki  vieną bendrą pavadinimą –  „Visur tamsu, visur rūstu“.

Turiu pačius nuostabiausius gimines, draugus ir artimuosius – Kalėdų proga jie man nieko nedovanoja. O aš irgi nieko neperku jiems.

Nuo 2017 metų pavasario Švietimo ir mokslo ministerija labai plačiai bei garsiai ėmė skleisti informaciją apie pedagogų rengimą mūsų šalyje. Ministrė Jurgita Petrauskienė optimistiškai žėrė idealizuotus apibūdinimus, kokie gi turėtų būti ateities mokytojai: motyvuoti, entuziastingi, puikūs savo dalyko žinovai ir t.t. O kad vien žodinio įkvėpimo nebūtų maža, tiems studentams, kurie pasirinks vienerių metų trukmės profesines pedagogikos studijas, pažadėtos net ir stipendijos – po 116 eurų kiekvieną mėnesį.