Artėjant rudeniui, ima atrodyti, kad nostalgiška nuotaika ir liūdesys užtvindė bendravimo svetaines, socialinius tinklus. Jaunimas ima nerimauti dėl netrukus prasidėsiančių mokslo metų, kitiems tuo tarpu ruduo kelia slogias asociacijas dėl šildymo sezono pradžios.

Jei tai buvo provokacija, kaip mano Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje (LLRA) pirmininkas Valdemar Tomaševski, man linksta kojos prieš jos nedorumą ir, deja, veiksmingumą. Jei, kaip rašo „Gazeta Wyborcza", tai „kraštutinio idiotizmo" ir „Poznanės Lecho" futbolo aistruolių „blogos valios" apraiška, aš turiu pripažinti, kad pamačiusi šį žiaurų transparantą kapituliavau. Apleido jėgos ir, galima sakyti, dėl to suklupau. Na kaip čia, žmogau, nesuklupsi, kai tave slegia tokia daugybė bukumo, pykčio ir cinizmo.

Italijos bendrovė Vini Lunardelli, ieškodama konkurencingumo kėlimo būdų, sumanė įvesti į rinką istorines vyno rūšis. Išradimas būtų pakankamai fest (geras), kaip pasakytų Lvove prieš karą, jei ne faktas, kad kolekcijoje kartais pasirodydavo nacių, fašistų, komunistų linijų.

Europos Sąjungoje raganų medžioklė vis dar tęsiasi. Ant nuosekliai kuriamo naujosios Europos tapatybės laužo bus sudegintas Viktoras Orbánas, o jo darbas kuriant suverenią Vengriją, kaip ir jis pats, Didžiojo Briuselio Brolio įsakymu turi nueiti užmarštin. Kodėl? Nepaklusnumas eurokratams ir jų Europos vizijai. Nuosprendis? Kaltas. Bausmė? Pasmerkimas ir sankcijos.

Vienas iš JAV respublikonų senatorių neseniai parodė parlamento nario iniciatyvą siekdamas įteisinti naują šventę JAV teritorijoje. Senatorius norėtų į minėtinų dienų kalendorių įtraukti... skundiko dieną.

Jei žmonėms, atsižvelgiant į jų fantazijas, augtų tikri sparnai, mūsų kūrybingasis meras Artūras Zuokas atrodytų bent jau kaip žygiuojantis albatrosas, kurio sparnų diapazonas - daugiau kaip 3 metrai plunksnų!

Man, kaip lietuvių filologei, labai įdomu sekti kasdienę žiniasklaidos, viešosios erdvės, o kartais netgi paprastų aplinkinių kalbą. Tiesa, jokiu būdu nesu nusiteikusi fanatiškai ir neskelbiu, kad lietuvių kalbai gresia išnykti. Anaiptol – lietuvių kalba stipri, ja kalbančiųjų skaičius – milijoninis, leidžiama daugybė knygų, periodinių leidinių šia kalba, todėl jokio realaus pavojaus tikrai nėra.

Ar jums kada nors buvo perdegusi lemputė? Tikiu, kad taip. Tada jūs tikriausiai ėjote į parduotuvę ir nusipirkote tokią, kokia jums patiko, laikantis posakio, kad klientas visada teisus. Bet tai jau baigėsi - klientas nustojo būti teisus ir tapo ES teisės aktų, dažnai absurdiškų, įkaitu. Nuo tam tikro laiko mūsų „senosios" lemputės buvo pakeistos brangiomis, energiją taupančiomis, kurių sudėtyje yra sunkiųjų metalų. Tokia lemputė pakankamai gerai neįkaista, o jau reikia ją užgesinti. Erzina, ar ne? Laimei, kai kurie prekeiviai vis dar parduoda tradicines elektros lemputes, didesnio nei 60 W galingumo, tokias kaip mini šildytuvai. Sumanu. Ką gi, europietis tai gali. Šiandien sumanumas - efektyviausias vaistas nuo kai kurių eurokratų kvailumo.

Virš Lukiškių aikštės - po daugiau nei dviejų dešimtmečių nuo Spalio revoliucijos vado išbrukimo iš ten – greitai iškils Tautos Dvasia. Tik vienos tautos. Kad valstybės ceremonijų metu Dvasia nekonkuruotų su gyvais nepriklausomos Lietuvos simboliais, tarkim, su Vytautu Landsbergiu, ji bus įkurdinta viename iš kampų... Ne! Ne prof. V. Landsbergio, bet būtent Dvasios.

Pirmas kartas visada jaudina. Tikriausiai daugelis rašančių, kuriančių ir šiaip viešai mąstyti mėgstančių žmonių žino, ką reiškia ta patirtis – pirmąkart paskelbti savo darbus laikraštyje ar interneto svetainėje. Pasilėpę rašyti, braukyti ar kitaip mūzas vaikyti galime ištisas paras, tačiau galiausiai vis tiek norisi išeiti į dienos šviesą ir pasakyti:“imkit mane ir skaitykit“.