Pasibjaurėjau. Rinkimų į savivaldybių tarybas kampanija vos prasidėjo, o mano galvoje sukasi klausimas: „Kas darosi su tais rinkimais Vilniaus krašte?“ Šis klausimas kilo pažiūrėjus pirmą  televizijos diskusiją su opozicinėmis partijomis, startuojančiomis Vilniaus rajone.

Mėnesio pabaiga – laikas, kurio, manau, labiausiai laukia pensininkai. Aišku, dėl kokios priežasties. Juk tuo metu jie gauna uždirbtąsias pensijas. Šį kartą Lietuvos senjorai pensijėlę, kaip pas mus  sakoma,  pirmą kartą gaus eurais.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tradicinėje metinėje spaudos konferencijoje kalbėdama apie pastarųjų metų užsienio politikos pasiekimus, daug dėmesio skyrė pavojams, kylantiems dėl padėties Ukrainoje. Šia proga eilinį kartą Rusiją pavadino „teroristine“ valstybe. Tačiau žurnalistų paklausta, kokių klaidų sunkiais praėjusiais metais padarė pati prezidentė, negalvodama atrėžė, kad ji klaidų nedaro.

Žurnalistė ir knygų, kuriose į dienos šviesą išvelka stropiai paslėptus faktus iš komunistinės nepriklausomos Lietuvos vadovų praeities (pvz., „Raudonoji Dalia“), autorė Rūta Janutienė kaip tik neseniai išleido dar vieną kūrinį šia tema. Šį kartą tai yra knyga apie Lietuvos nepriklausomybės tėvą Vytautą Landsbergį.

Dvigubos pilietybės tema kaip bumerangas vis grįžta į mūsų „gimtojo“ elito politinių pašnekesių darbotvarkę. Grįžta, kad po kaip visada bergždžių diskusijų vėl neproduktyviai perdegtų. Bejėgiškumo apimtas elitas nėra pajėgus priimti sprendimus, jo nuomone, potencialiai pavojingais   klausimais.
Visi sutinka, kad reikia turėti supratimo norint spręsti problemas, šiandienos globaliame pasaulyje tampančias vis labiau neatidėliotinas tokiai mažai lietuvių tautai.

Vienas škotas, galbūt nusivylęs neseniai vykusiu nesėkmingu referendumu dėl nepriklausomybės, nusprendė atkeršyti lenkams. Būdamas parduotuvės „Lidl“ direktorius Škotijos miestelyje Kirkcaldy, kuriame daugelis darbuotojų ir klientų yra lenkai, uždraudė jiems tarpusavyje kalbėtis  lenkiškai. Jau netrukus apgailestavo dėl savo kvailo sprendimo...

Politiniai trumparegiai neseniai  paskelbė, kad reikia keisti Lietuvos užsienio politikos gaires. Vietoj strateginės sąjungos su Lenkija, jiems pasirodžiusia itin reiklia partnere, nustatė naują Lietuvos užsienio politikos kursą – į Skandinaviją. „Bunda Jau Baltoskandija“, – prieš keletą metų dideliame straipsnyje paskelbė buvęs mūsų diplomatijos šefas Audronius Ažubalis, Lietuvos ateitį Sąjungoje  matydamas išimtinai su šiaurinėmis valstybėmis.

Šiandienos komentarą pradėsiu tam tikra įžangine digresija, kuri, mano nuomone, bus svarbi, kai ateis  laikas  sąmojui.

Kai kada nors ateityje aš iš  kokios nors  ilgesnės  komandiruotės ar kelionės po užsienį grįšiu į savo gimtąjį miestą Vilnių, šį veiksmą (t. y. grįžimą  namo) iš tikrųjų pradėsiu vadinti... okupacija.

Vienas labai orus šveicaras, rugsėjo mėnesį lankęsis Vilniuje, – Attilio Carlo Josif Maggis – po šio apsilankymo Lietuvos sostinėje liks gana sumišęs. Helvecijos gyventojas Lietuvos teismo buvo nubaustas 750 litų bauda už sovietų simbolikos demonstravimą.