Kai dar buvau studentas, man teko stažuotis Vokietijoje. Ten, keliasdešimt tūkstančių gyventojų turinčio provincialaus Marburgo miestelio Herderio institute, kurio specializacija – Vidurio ir Rytų Europos istorija, gilinau savo disertacijos žinias. Kai instituto darbuotojai sužinojo, kad esu iš Lietuvos, iškart pasiūlė susitikti su tada jau atsistatydinusiu moksliniu bendradarbiu – „Echter Litauer“ (tikras lietuvis).

Jo pavardė buvo Reklaitis ir jis buvo išeivis iš Lietuvos, pasitraukęs su Vokietijos armija Antrojo pasaulinio karo metu. Kai jam paskambinau, jis apsidžiaugė. Žinoma, būdamas stažuotėje buvau pakviestas užeiti pas jį pietų. Kvietimu mielai pasinaudojau, nors buvau šiek tiek sutrikęs, nes nederėjo telefonu pranešti, kad nesu „Echter Litauer“.

Greit paaiškėjo, kad mano nuogąstavimai buvo nepagrįsti. Pietų metu iš tiesų vyravo labai jauki atmosfera. Kalbėjomės vokiškai, nes Reklaičio žmona ir dukra lietuvių kalbos nemokėjo. Tik po pietų, kai su šeimininku perėjome į jo namų biblioteką, kad kartu prisimintume šalį, kurioje mano pašnekovas nesilankė nuo karo pabaigos, kilo tam tikras sąmyšis. Pokalbį pradėjome lietuviškai ir aš jo pradžioje prisipažinau bei nedelsdamas paaiškinau šeimininkui, kad nesu lietuvis. Išgirdęs, kad aš esu Lietuvos lenkas, jis akimirką nutilo, o tada paslaptingai paklausė: „Ar niekam nepasakysite?“ Negalvodamas iškart atsakiau, kad niekam, tačiau neįsivaizdavau, kokią paslaptį jis nori man patikėti. Tada šiek tiek sutrikęs Reklaitis tyliai man pasakė: „Matote, aš taip pat esu lenkas.“  Po to jis man paaiškino, kad prieš karą su savo šeima gyveno Kauno krašte. Jo tėvas buvo lenkų karininkas, o mama – vokietė. Lietuvos Kauno krašte tais laikais santykiai su lenkais buvo labai įtempti, todėl Reklaitis, mokydamasis „Laikinojoje sostinėje“, nusprendė tapti  lietuviu.

Jis man papasakojo vieną juokingą tų laikų istoriją. Būdamas studentas, jis susipažino su nauju draugu. Šis pakvietė Reklaitį aplankyti jo gimtuosius namus (iš tikrųjų, dvarą) kažkur netoli Kauno. Kai jie ten važiavo traukiniu, artėjant kelionės tikslui, draugas sunerimo ir pagaliau pasakė: „Žinai ką, nenustebk, bet mes visi namie kalbame lenkiškai.“ Tada Reklaitis prisipažino, kad ir jis yra lenkas. Jie liko draugai.

Tikriausiai paklausite, kodėl tiek daug apie tai rašau, jei iš komentaro pavadinimo aiški visai kita tema. Mano nuomone, aprašyta autentiška istorija parodo, ką reiškia iš viešosios erdvės pašalinti lenkų tautinės mažumos kalbą, su kuo mes susidūrėme Lietuvos Kauno krašte. Lenkų kalbos draudimas, smerkimas už jos viešą naudojimą lėmė tokią komišką situaciją kaip papasakotas įvykis traukinyje. Bet koks eilinis pilietis, nenorintis turėti problemų su valdžia, pašiepiamas dėl kalbos, būdamas šalia kitų, palaipsniui pradeda vengti gimtosios kalbos. Gimtoji kalba tampa gėdinga, kol palaipsniui miršta.

Ar ne tokių pačių tikslų šiandien siekia Lietuvos radikalai, kovodami su lenkiškais gatvių pavadinimais Vilniaus krašte? Ar nesitiki, kad baugindami, naudodami priespaudą ir drakoniškas baudas padarys iš mūsų „reklaičius“? Būtent tokį tikslą jie turi. Nesulauksite. Principinga, ori Vilniaus krašto lenkų savivaldos valdininkų, kovojusių už savo gyventojų teises, laikysena pagaliau privertė valdžios institucijas pasitraukti iš absurdiškų teisminių kautynių. Staiga viskas susitvarkė, nors dvikalbiai užrašai ant daugelio privačių  namų  išliko. Teismai liovėsi toliau baudę maištingus rajonų administracijų direktorius ir pasitenkino tuo, kad užrašai ant gatvių stulpelių yra tik lietuvių kalba.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad atkakliai laikydamiesi užsibrėžto tikslo mes, kaip bendruomenė, laimėjome. Pagaliau sulaukėme savo „Pergalės gatvės“.

Tadeuš  Andžejevski