Tikriausiai paklausite manęs – kodėl? Na, kadangi vilniečių grįžimą į gimtąsias apylinkes (taigi į Vilnių) iš Pirmojo pasaulinio karo fronto Lietuvoje šiandien bandoma vadinti okupacija, dėl kurios  Lenkijai derėtų atsiprašyti, tai tikriausiai grįžimas iš komandiruotės  taip pat gali būti įtrauktas  į šią  kategoriją. Tačiau kas nors pasakys, kad problema yra ta,  jog  žodis okupacija turi savo apibrėžimą. Pasak lenkų kalbos žodyno, „karinė okupacija (occupatio bellica) – tai laikinas karą vykdančios valstybės ginkluotųjų pajėgų visos ar dalies priešo teritorijos užėmimas ir savos valdžios įvedimas“. 1920 m. Vilnius į šį apibrėžimą, atsižvelgiant į jo lenkų kariuomenės okupaciją, nepatenka, todėl aš manau, kad patį  žodžio „okupacija“ apibrėžimą reikėtų pakeisti, kad pasitaikius  progai galima būtų reikalauti iš Vakarų kaimyno ekskiuzų.

Atsiribodami nuo politikos ir likdami tik prie istorinių faktų, situaciją galėtume pristatyti maždaug taip. 1920 metais jau buvo pasibaigęs I pasaulinis karas ir senųjų Vidurio bei Rytų Europos imperijų griuvėsiuose formavosi naujos tautinės valstybės. Joms besiformuojant, suprantama, taip pat reikėjo nužymėti šių šalių sienas. Šį procesą, kas taip pat „suprantama“, dažnai lydėjo  teritoriniai  konfliktai, todėl šiuolaikinė  tarptautinė bendruomenė pripažino, kad geriausias būdas nužymėti naujas sienas Senojo žemyno žemėlapyje yra tautų teisė į apsisprendimą. O tai yra pačių  ginčytinų  teritorijų gyventojų valia nuspręsti, kuriai valstybei tos  teritorijos turėtų  atitekti.

Kas  dėl Lenkijos, tai mes visi žinome apie plebiscitus Silezijoje ar  Mazovijoje. Vilniaus atveju, kai  nepavyko visi kiti Kauno institucijoms teikiami pasiūlymai, Varšuva galiausiai taip pat pasiūlė plebiscitą. Tačiau pasiūlymas buvo griežtai atmestas  dėl visiems akivaizdžių priežasčių. Juk Kauno valdžia žinojo etninę Gedimino miesto sudėtį ir ten vyraujančias nuotaikas, todėl ji negalėjo abejoti dėl galimo  tyrimo rezultatų. Be to, truputį vėliau tai patvirtino įvykusių rinkimų į vadinamąjį Vidurio Lietuvos Seimą eiga. Daugiau nei 60 proc. atėjusių rinkėjų į Seimą  buvo išrinkti Vilniaus krašto atstovai, vėliau vienbalsiai nusprendę prijungti Vilnių būtent prie Lenkijos, o ne prie Lietuvos. Tokia  buvo miesto prie Vilijos gyventojų valia – ir tai yra objektyvus faktas. Jeigu  kas nors žino kitą, tegu pasako.

Ar šiandien kas nors turi už tai  atsiprašyti? Asmeniškai aš nemanau, tiesą sakant, gerbdamas brolių  lietuvių jautrumą, kurį  teikdavo  savo senajai  sostinei. O jautrumas buvo tikrai stiprus, nes kartais net apakindavo. Faktas yra tas, kad, nepaisant formalaus  neutralumo,  Lietuva  palaikė bolševikus per karą su Lenkija. Taktiškai bendradarbiavo su Raudonąja Armija Suvalkų regione, taip pat padarė prieinamą savo geležinkelį raudonarmiečių gabenimui į frontą. Ir net baisu pagalvoti, kas atsitiktų su Lietuva, jei  Pilsudskis būtų pralaimėjęs, nes ne tik Lenkijos nebeliktų, bet ir Lietuvos taip pat. Taigi gvildenant atsiprašymo temą, reikėtų pasinaudoti proga ir atsiprašyti dėl savo aklumo?

Grįžtant prie sausų faktų, dar verta paklausti, kaip pavadinti Kauno Vyriausybės pasirašytą sutartį tik su viena konflikto šalimi, Vilniumi (Sovietų Sąjunga), kurią pasirašyti sovietai neturėjo teisės?  Ar tai nebuvo neutralumo pažeidimas? Bet kokiu atveju, reaguodamas į besitraukiančios Raudonosios armijos Vilniaus „dovanojimą“ Lietuvai, LA štabo šefas generolas Tadeusz Rozwadowski Pilsudskiui  siūlė  taip  valdyti kontrpuolimą, kad išstumtų bolševikus į šiaurę. Tada Vilnius Lenkijos armijos būtų užimtas natūraliu būdu, kovojant su bėgančiu priešu. Tačiau tai reikštų siaubą, kad karo gaisras įsibruktų taip pat ir į Lietuvos teritoriją. Todėl J. Pilsudskis pasakė: „Ne“. Vilnius L. Želigovskio veiksmų, lietuvių laikomų „lenkų klasta“, dėka pagaliau buvo susigrąžintas, tačiau iš tikrųjų tai buvo mažesnė iš dviejų blogybių, kai kalbama apie karo nuostolius.

Vilniaus likimas jau buvo iš anksto nuspręstas jo gyventojų, kurie „patys save okupavo“, valia Lenkijos labui.

Tadeuš  Andžejevski