Net terminą „Baltoskandija“ A. Ažubalis „iškasė“ iš prieškario laikotarpio, kai nuo Europos izoliuota Lietuva, neturėjusi santykių su Lenkija, ieškojo savos užsienio politikos doktrinos. Tada jai nieko su ta „Baltoskandija“ (Baltijos valstybių sąjunga su Skandinavijos šalimis be Lenkijos)  neišėjo, liko tik pavadinimas.

Praeitoje kadencijoje Konservatoriai, buvę valdžioje kartu su Lietuvos vadove D. Grybauskaite, nusprendė paerzinti Lenkiją siekdami atgaivinti per ilgą laiką apipelijusį Skandinavijos krypties projektą, tačiau jiems ir vėl nepavyko. Laki A. Ažubalio vaizduotė jau piešė miražus, kaip Lietuva prisijungs prie ekonomiškai išsivysčiusių valstybių, dėl ko ir pati greitai tokia taps. Ir gyvensime tada pasiturinčiai, gražiai ir saugiai.

D. Grybauskaitė nuėjo dar toliau, „išbraukusi“ Lietuvą iš Europos regiono, kurį pripratome vadinti Vidurio – Rytų Europa, ir „priskyrusi“ mus skandinavams. Ir nesvarbu, kad su Skandinavijos pusiasalio šalimis istoriškai mus vienija nebent tik Švedijos „tvanas“, neverta dėmesio detalė yra tai, kad daugelį amžių buvome vienas valstybių  organizmas (Sąjunga) su Lenkija, Baltarusija ir Ukraina. Nuo šiandien pranešame, kad mes jau nebe Vidurio – Rytų Europos šalis, o šiaurės valstybė – iš Lietuvos vadovės D. Grybauskaitės gavo nurodymą Lietuvos diplomatai, kurių pareiga buvo pranešti sensacingą „naujieną“ visoms Europos sostinėms.

Teoriškai tam tikrą laiką Lietuvos geopolitinis pasitraukimas atrodė gana tvarkingas. Su Lenkija  kontaktus užšaldėme, apie Skandinaviją kalbėjome daug ir žadančiai. Staiga užgiedojo raudonas  gaidys. Regione situacija nenuspėjamai sugriežtėjo, pasidarė nelabai saugu ir kažkaip labai vieniša. Politiniai trumparegiai pirmieji pradėjo grasinti mums iš Rytų artėjančia agresija, ir tikriausiai tik dabar jiems šovė į galvą, kad mūsų įsivaizduojamos sąjungininkės iš Skandinavijos, kaip antai Švedija ir Suomija, visai nėra net NATO narės. Jos yra neutralios valstybės, todėl aklai jomis remtis pavojaus atveju būtų kvaila. Ir ką dabar daryti? „Baltoskandijos“ projektas pasirodė bankrutavęs, patekęs į aklavietę, į kurią mus įviliojo politiniai megalomanai, statantys smėlio pilis.

Reikėtų grįžti prie normalių santykių su Lenkija. Bet kaip tai padaryti, nes pastaruoju metu be jokio saiko trimituota, kad Lenkija (šalia Rusijos) yra didžiausia grėsmė Lietuvai. Piliečiai pagaliau tuo  patikėjo, ką aiškiai rodo viešosios nuomonės apklausos. Apie buvusius bičiuliškus santykius su Varšuva galime tik pasvajoti. Kadangi šiandien niekas net neklausia, ar naujoji Lenkijos ministrė pirmininkė  Ewa Kopacz pirmojo vizito į užsienį metu keliaus į Vilnių (tai kažkada  buvo ministrų  iš abiejų sienos pusių įprotis), o stebėtojai tik užduoda klausimą, ar toks vizitas išvis įvyks. Lenkijos – Lietuvos Parlamentinė Asamblėja niekaip negali susirinkti jau gerus kelerius metus, nes tuščias plepėjimas visiems  nusibodo.

Politikos trumparegiai išvedė mūsų šalį į klystkelį – tai mato jau visi Lietuvos išmintingieji. Bet problema yra ta, kad nėra nieko, kas būtų pakankamai drąsus ir išvestų mus iš klystkelio į kelią, kuriuo žengėme šimtmečius.

Tadeuš  Andžejevski