Mes, kaip kelias kadencijas didžiausiame Lietuvos rajone valdančioji partija, diskusijai ruošėmės rimtai. Dešimtys puslapių pranešimų, analizių, skaičiavimų iš skirtingų sričių – pradedant ekonomika, investicijomis, švietimu ir kultūra ir baigiant šiukšlių išvežimu. Skaičiai, faktai, palyginimai, dinamika, ateities perspektyvos, LLRA programiniai siūlymai. Visa tai mes bandėme sudėlioti savo galvose, kaip savivaldybės atstovų komanda ruošdamiesi neišvengiamam susidūrimui su opozicijos kandidatais. Prieš diskusiją net neabejojome, kad būsime apklausinėjami apie pasiekimus, kritikuojami ir net atakuojami opozicijos, kuri susijungs į vieną frontą.
Tačiau jau pirmosios kelios televizijos debatų minutės, turėjusios būti argumentų susirėminu dėl vizijos, kaip toliau plėtoti ir keisti sostinės rajoną, sukėlė didelį nusivylimą. Žinoma, opozicijos atstovai visi kaip vienas ėmėsi kritikuoti, bet tai buvo ne konstruktyvi, ne objektyvi kritika. Iš opozicijos kandidatų į tarybos narius burnų liejosi kritikos populizmas, jei ne tuščiažodžiavimas. Jokio konkretumo, jokių savų siūlymų. Opozicijos kandidatai į debatus atėjo visiškai nepasiruošę, taip parodydami panieką potencialiems rinkėjams. Diskusijos iš tikrųjų nebuvo, nes opozicija buvo jai nepasirengusi. Vietoj konkrečių pasiūlymų buvo diletantiškai šūkaujama, remiamasi ne argumentais, o potencialių balsuotojų nacionaliniais instinktais, paremtais principu, kaip gali būti, kad lenkai taip ilgai valdytų rajoną.
Galų gale buvo prieita iki to, kad debatų vedėja, kurią sunku būtų įtarti jautus simpatijas LLRA, neištvėrė ir kas sekundę pradėjo pertraukinėti opozicijos kandidatų kritiką klausdama jų, ką šie patys siūlo. Vietoj atsakymo kilo sumišimas, pasimetimas ir kitų bendrų frazių išliejimas. Visiškas žinių trūkumas buvo akivaizdus, be to, ne tik temomis, reikalaujančiomis pasiruošimo (pvz., investicijų, ekonomikos ir kt.), bet ir, atrodytų, temomis, opozicijos traktuojamomis kaip rinkimų arkliukai, – švietimo ar tautinių mažumų gimtosios kalbos viešojo naudojimo. Šios temos (o kaipgi?) išplaukė diskusijos metu, nes jos yra svarbios specifiniam rajonui, kaip pasakė laidos vedėja. Nors temos tikrai svarbios, tačiau dalykiška diskusija ir šį kartą neįvyko. Buvo nepagrįstai kaltinama dėl to, kad savivaldybė blogiau traktuoja lietuvių mokyklas (nors realybė yra visiškai priešinga; absoliuti dauguma rajono lietuvių mokyklų – tai naujos įstaigos, savo standartu viršijančios lenkų mokyklas) ir atsiriboja nuo lenkiškų gatvių lentelių.
Šiuo atveju opozicijos narių informacijos trūkumas buvo toks didelis, kad leido konservatorių atstovui pasakyti, jog Europoje tokie dalykai nėra praktikuojami, o jei yra, tai tik labai pavieniais ir specifiniais atvejais (pvz., Šveicarijoje). Nežinojimui nėra ribų, todėl manau, kad kaip žirniai į sieną buvo LLRA atstovų aiškinimas, jog yra būtent priešingai. Visose Europos šalyse iš esmės įprasta naudoti tautinių mažumų kalbą viešajame gyvenime. Tai standartas, padiktuotas įprastos gyvenimo praktikos ir atitinkamų tarptautinių dokumentų, pavyzdžiui, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, nuostatų.
Kažkada Lenkijoje vienas iš žinomų politikų pusiau juokais teigė, kad rinkimai Lenkijoje nereikalingi, nes jo partija neturi su kuo pralaimėti. Po televizijos diskusijos su Vilniaus rajono opozicija galima pasakyti, kad ji nebuvo reikalinga, nes nebuvo su kuo susiremti svarbiomis sostinės rajonui temomis.
Tadeuš Andžejevski
