Tiesą pasakius, iškart įspėju, kad keliauti visai be jokių nepatogumų neįmanoma. Ir čia aš labai subjektyviai apžvelgsiu populiariausius būdus iš taško A nusigauti į tašką B sostinėje. Eiti, minti pedalus, patiems vairuoti ar būti vežiojamiems – pasirinksite patys.

Rytais išlydite savo vaiką į mokyklą, sukrovę jam pilną kuprinę vadovėlių, brangių pratybų sąsiuvinių, sulčių buteliukų, flomasterių, rašiklių, gal net obuolius ir morkytes supjaustote gabaliukais ir dailiai suguldote į dėžutes, kad atžala turėtų kuo užkandžiauti per pertraukas.

Labai gerai, kad gyvenimas susideda iš daugybės, daugybės pabaigų. Čia sudėjau esmingiausias, man daugiausiai reiškiančias.

Jau prieš kurį laiką viešojoje erdvėje buvo iškelta idėja, kad galbūt mokyklose reikėtų apsaugos darbuotojų. Man, tuo metu gyvenančiai provincijoje, tai buvo nesuvokiama: kam tie tamsiai apsitaisę vyrai, niūriai stūksantys šešėliuotuose mokyklos koridoriaus kampuose? Vaikai bijos ir nusijuokti, ir judresnius žaidimus pažaisti. Ne, maniau, užteks piktų mokytojų ir jų kontrolės. Juk tai įstaiga, kurioje mokosi vaikai, dievaži, kam juos šitaip bauginti!

Mūsų visuomenėje vaikystę įprasta perdėtai idealizuoti. Gimei, kiek paaugai, ir štai, stebuklas prasideda: lakstai sau krykštaudamas, žaidi, valgai ledus, išdykauji su draugais, mėgaujiesi artimųjų apkabinimais, augini šunis, žuvytes, žiurkėną, su tėčiu eini žvejoti, su mama kepi pyragus, žiūri filmukus.

Gniuždančiai slogi nuotaika apima apžiūrinėjant spaudos lentynas parduotuvėje. Tie patys žurnalai juose dulksta po 2, net 3 mėnesius! Čia toks naujų laikų sumanymas – kai anksčiau spauda buvo priemonė, iš kurios pirmiausia sužinodavome visas naujienas, dabar ji velkasi atsilikusi, užsnūdusi, leisgyvė, mirštanti.

Niekada nemaniau, kad, gyvenant Vilniuje, sunkiausia man čia bus ne dirbti, studijuoti ar įsitvirtinti, o tiesiog...išgyventi žiemą. Rimtai.

Dar visai neseniai, sausio pradžioje, rašiau apie mane labai papiktinusią kelionę Vilniaus troleibusu, pro kurio stogą sruvo vanduo, lašėdamas ant sėdynių, grindų ir, žinoma, pačių keleivių.

Kaskart, kai man pasibaigia šampūnas ar kremas veidui, panyru į tikrą egzistencinę dramą: o ką pirkti dabar? Gal išbandyti kokią naujovę? Ar pataupyti pinigus ir rinktis tik tai, kas pigiausia?

Šventinės nuotaikos likučius drastiškai ir be jokio gailesčio šiandien man nubraukė rytinis pasivažinėjimas sostinės troleibusu. Dar vos vakar už nuolatinį keleivio bilietą mėnesiui paklojau kone 30 eurų (!!!), o šiandien už tai gavau ant galvos bėgantį vandenį ir permirkusius drabužius.