Niekada nesu kepusi pyrago, blynų, kiaušinienės. Nežinau, kaip išvirti cepelinus, ką daryti, kad kugelis būtų purus. Neturiu jokio supratimo, kokių ingredientų reikia pikantiškoms salotoms paruošti. Ir tai – ne balandžio pirmosios pokštas. Maisto gaminimas man – visiška katorga. Į virtuvę vengiu ir koją įkelti, net elektrinį virdulį bei kavos puodelį laikau savo kambaryje.

Po liūdno sekmadienio – dar liūdnesnis pirmadienis.

Kovo 25-osios popietę Rusijos Kemerovo mieste užsiliepsnojo prekybos centras: ši nelaimė nusinešė dešimtis gyvybių, žuvo net 11 vaikų. Šiuo metu, man rengiant tekstą, prekybos centre dar ieškoma dingusių žmonių, daugelis jų – atostogomis prieš Velykas besidžiaugiantys mokiniai. Teigiama, kad lemtingasis gaisras įsiplieskė kino teatre, o didelis vaikų žaidimų kambarys – kaip tik visai šalia liepsnų centro.

Esu tikra, jog daugelis prisimena sausio mėnesį Druskininkų vaikų lopšelyje-darželyje „Bitutė“ kilusį incidentą. Įvykį žiniasklaida buvo pristačiusi tikrai išsamiai: dvejų metų berniuko motina sunerimo dėl staiga pakitusio sūnaus elgesio. Nevaldoma emocijų kaita, ašaros, agresijos protrūkiai pasėjo rimtus įtarimus: kas atsitiko, kodėl vaikas, visuomet buvęs ramus ir laimingas, šitaip pasikeitė? Abejonės nuvedė prie įtarimų dėl galimų nemalonumų darželyje: mažylis neseniai pradėjo jį lankyti, todėl problemos šaknų imta ieškoti būtent čia.

Populiaru dabar kalbėti apie žmonių vienatvę: kodėl tiek daug mūsų gyvename po vieną, neturime antros pusės, kamuojamės be jokio meilės, artumo, prieraišumo dvelksmo? Laukiame, dairomės į ateities horizontus, galgi atjos princas ar atšlamės dailia suknele vilkinti princesė? Puošiamės ir gražinamės, registruojamės pažinčių svetainėse ir flirtuojame su dešimtimis kandidatų tuo pat metu. Einame į nieko vertus pasimatymus, nors paskui vis tiek galiausiai grįžtame į tuščius namus. Ir manome, kad tai yra tikroji vienatvės tragedija.

Kas svarbiausia šiame gyvenime? Ko reikėtų siekti? Kas yra Dievas? Į daugybę tokių ir panašių klausimų atsakymas tėra vienas.

„Eisiu į kariuomenę“, pagalvojau prieš devynerius metus, kai, būdama abituriente, snūduriavau prie knygų gimnazijos skaitykloje. Pavargusi nuo nuobodaus mokyklos gyvenimo, sėdėjimo suole išvarginta, skaudančia nugara, ieškojau kažko, kas nubrėžtų ryškesnes gyvenimo perspektyvas.

Eurai – labai nepatraukli valiuta, ypač nuvilianti savo vizualine išraiška. Kai esi rimtai dirbantis žmogus, pluši be atvangos, o į sąskaitą kiekvieną mėnesį įkrenta triženklė suma, pasijunti gniuždančiai nuviltas.

Taip, Druskininkuose labai gražu, smagu, jauku ir šaunu.

Vasaris Lietuvą kaitins, drebins ir iš žiemos sąstingio vaduos ne vienu svarbiu įvykiu. Tik nebūkite tokie nuobodūs ir negalvokite vien apie Vasario 16-osios minėjimą, nes tų įvykių bus daugiau, ir kur kas labiau intriguojančių už kažkokias ten istorines sukaktis. Bent jau taip atrodo peržvelgus spaudą, ypač pavarčius moterims skirtus žurnalus. Šiandien perskaičiau mažiausiai keturis ir visuose skelbiama, kad jau netrukus Lietuvos kino teatrus pasieks kultinės erotinės trilogijos „50 pilkų atspalvių“ paskutinė filmo dalis – „50 išlaisvintų atspalvių“, bet apie Lietuvos valstybės išsilaisvinimo kelią, nors ir artėja šalies 100-metis, nerašoma nieko.

Kurį laiką dvejojau, kaip pavadinti šį tekstą. Visgi palikau pirminį, spontaniškai gimusį variantą – pirštai patys jį surinko. Tiesiog garsiai išmušė, klavišas po klavišo. Kai ruošiuosi aptarti kokią nors problemą, šitaip atsitinka – pajuntu tokį energijos pliūpsnį, kuris mažai tepalieka manyje švelnumo. Bet kitaip ir būti negali – neryžtingi trypčiojimai prie tiesos neveda.