Pastebiu, kad dabar plinta euroskepticizmo dvasia. Tai yra toks požiūris - tarptautinės politinės vertybės mūsų šaliai netinka, euro nereikia, lietuviškumui – pavojus, todėl siūloma tik užsidaryti savame kiaute ir viską neigti, atmesti.

Lietuviai labai mėgsta galvoti apie tuos dalykus, kurie yra įvykę prieš daugybę laiko. O jau kai ima artėti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventės, išvis, regis, paskęstame praeityje. Tačiau nei per daug sureikšminti, nei iškelti praeities įvykių nereikia vien todėl, kad jie – dažniausiai subjektyvūs, nevisiškai autentiški. Kaip teigė vienas mano dėstytojų filosofų: “Istorija tėra pasaka, kurią kažkas kūrė ir perkūrė. Tai, kas vyko iš tiesų, turi būti vadinama būtove“.

Vieni žurnalistai rašo tada, kai nori paskelbti tam tikrą informaciją. Kiti rašo, nes kažkas jiems taip liepė. Bet vis dėlto prasmingiausias tas straipsnis, kurio tikslas – reagavimas į neteisybę. Su šia intencija rašau ir aš.

Pastebėjau, kad šiuolaikiniai žmonės, ypač dalis jaunimo, jau lyg ir laisvę pajutę, ir erudicijos nestokoja. Antai draugų kompanijoje galima aptarti naujausias madas, kelionių įspūdžius, mokslo ir studijų aktualijas, meilės reikalus, sveikatą – tabu tikrai beveik nėra. Tačiau, neįtikėtina, viena tema yra tarsi visiškai uždrausta. Tai politika.

Pastaruoju metu žiniasklaidos pasaulyje mane ėmė stebinti tokia tendencija – tapo populiaru užsipulti jaunimą ir apkaltini jį turint įvairiausių ydų. Vis pažeriama bauginančios statistikos, neva jaunimas vartoja alkoholį, rūko, nesveikai maitinasi, nesportuoja, nemoka užmegzti tvirtų tarpusavio santykių.

Sąvoka „emigracija“ mūsų spaudoje narstoma jau metų metus. Kas, kaip, kodėl, kur – daugeliu klausimų jau pasisakyta. Tačiau, man regis, nuomonės šiuo klausimu yra pernelyg vienpusiškos ir ribotos.

Šiuolaikinis žmogus dažnai susiduria su laisvės sąvoka. Apie laisvę kalba ir politikai, ir psichologai, ir filosofai. Regis, kiekvienas turi savitą laisvės sampratą, tačiau ilgiems rudens vakarams labai tinka dar kartą imtis pasvarstymų – kas yra laisvė?

Atrodo, apie jaunimo nedarbą Lietuvoje jau ir kalbėta, ir diskutuota, ir rašyta tiek daug. Vieni šioje situacijoje kaltina jaunimą esant pasyviu, stokojančiu motyvacijos bei žinių; kiti tuo tarpu pyksta, kad visa bėda kyla tik dėl darbdavių nesąžiningumo – neva jie per daug reikalauja ir per mažai moka jauniems darbuotojams.

Lietuva turi naują Seimo pirmininkę. Kaip reaguoti į šį įvykį? Laukti pokyčių,  džiaugtis lydere,  o gal sunerimti,  nes L.Graužinienei trūksta politinių kompetencijų?

Mergina, sudeginta dar būdama gyva, dvidešimčia dūrių subadytas taksi vairuotojas – tokiais kraupiais įvykiais šiuo metu gyvena Lietuva. Atrodo, mūsų šalis maža, tačiau nusikaltimai – tokie amoralūs, brutalūs ir netgi iškrypę, kad galėtų sukrėsti ir visą pasaulį.