Tragedija Kėdainių rajone tarsi išplėšė šalies gyventojų protus iš palaimingo šventinio svaigulio. „Nesuvokiama tragedija“, „taip pasielgti gali tik gyvulys“, „ir iš kur toks žiaurumas?“ – tokiais nuostaba ir pasibaisėjimu persmelktais pastebėjimais dalijosi socialinių tinklų ir naujienų portalų skaitytojai, komentuodami nelaimę.

Spalio 16 dieną surengtas mitingas prieš neteisingą socialinę ir švietimo politiką Lietuvoje, manau, yra toks įvykis, į kurį filosofai ir politologai turėtų atsigręžti net po daugelio metų. Aišku, tada problemos bus jau kitos, bet vis tiek šis mitingas iškelia tokį fenomenalų įvykį, kurio aktualumas išliks tiesiog nepavaldus laikui.

Rugsėjo 16-osios vakaras mūsų šalyje buvo itin audringas. Po pergalingos lietuvių kovos su Italijos rinktine krepšinio aistruoliai rėkė, verkė, juokėsi, glebėsčiavosi ir skandavo „Mes laimėjom“. Adrenalinas ir  entuziazmas staiga prižadino dirbtinį patriotizmą, todėl lietuviai drąsiai prognozavo, jog mūsų rinktinė, ko gero, stipriausia Europoje. Juk esam tik per žingsnį nuo medalių, pergalė ranka pasiekiama, o kiek konkurentų šioje kovoje jau nušluota nuo kelio! Taip, mes laimėsim, mes geriausi!

Kraujas, šaudynės ir mirtys visuomenę sukrečia greitai, bet labai trumpam. Ir kai rugpjūčio 27-ąją nuo pasieniečio kulkos netoli Druskininkų žuvo jaunas vaikinas, žmonės ilgai neliūdėjo. Nes jie ėmėsi pykti. Vieni pyko dėl kontrabandos gabentojų, kiti - dėl netaiklaus pasieniečio. Tada kova užvirė tarp pasieniečių šalininkų ir kontrabandininkų šalininkų. Galiausiai susipyko visi, nes daugelio nuomonės nesutapo.

„Sulieknėjau, ir tada sulaukiau tiek daug dėmesio" – tokią šabloninę frazę nuolat kartoja liekninamųjų piliulių kursą išgėrusios moterys įvairiose reklamose internete ir spaudoje. Ir nors sakome, kad reklamomis netikime, vis tiek slapta skaičiuojame kalorijas ir viliamės, jog lieknumas padės užkariauti aplinkinių širdis.

Mes esame vartotojų karta. Mums rūpi tik norėti, pirkti ir niekaip nepasisotinti. Vartotojiškumas – pagrindinis XXI amžiaus visuomenės bruožas, vedantis sielas į pražūtį. Šiuos sakinius parašiau vien tam, kad jie būtų paneigti. Nes, mano manymu, visi jie yra absoliučiai klaidingi.

Kai kalbame apie kariuomenę, dažniausiai įsivaizduojame būrį vyrų, vieningai vykdančių komandas, vienodai apsirengusių, darniai žygiuojančių, balsingai skanduojančių. Nieko nuostabaus, kad dažnas jaunuolis ir nenori būti viso to dalimi – individualumo amžiuje vertiname išskirtinumą, o ne pritapimą prie bandos.

Vos Dainiaus Pavalkio krėslas ministerijoje ėmė klibėti, pasigirdo prieštaringas šios situacijos vertinimas. Vieni tikino, kad šaliai visai nerūpi švietimas, juk toks nepastovumas neleidžia kurti geros ilgalaikės strategijos. Kiti teigė priešingai – švietimas mums labai rūpi, būtent dėl to siekiama kuo geresnės kokybės, tam ir ministrą reikia keisti.

Kurį laiką buvome priversti patikėti, kad mus ištiko vertybių krizė. Neva šalyje situacija, ypač politinė, prasta, nes piliečiams nebeliko nieko švento. Labai lengva taip teisintis: kai valstybės laivas plūduriuoja pametęs kursą, kaltė nuverčiama ant neva amoralių piliečių.

Regis, dar prieš dešimtmetį naujienas iš užsienio sekdavome gan atsainiai. Žiūrėdami reportažus apie tai, kaip kažkur pasaulyje liepsnodami žemyn sminga lėktuvai, skęsta laivai, žmonės kariauja, šaudo, aidi sprogimai ir liejasi aukų ašaros, mes tyliai sau pamanydavome „kaip siaubinga, bet, ačiū Dievui, tai vyksta ne pas mus". Kad ir kokios nelaimės kamavo užsienio šalis, mums tai atrodė pernelyg svetima, neįmanoma, gal netgi ir visai neįdomu. Nes mes manėme, kad tolimos katastrofos niekaip negali paveikti mūsų likimų.

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24