Keisti. Būti pakeistam. Labai dažnai gyvenime tebūna tik toks pasirinkimas.

Prestižinę akademikų bendruomenę ir geriausius studentus subūręs Vilniaus universitetas savo intelektinio potencialo veltui nešvaisto. Aštrūs protai pastebi opiausias mūsų šalies problemas ir iškelia jas kaip diskusijų objektą. Jauni žingeidūs studentai bei ryžtingi dėstytojai veikia drąsiai - meta šalin pasenusius vadovėlius ir gilinasi į tai, kas šiandien aktualiausia.

Tereikia į „Google“ paieškos laukelį suvesti žodžius: „rinkėjų pasyvumas“, „abejinga visuomenė“, „nedalyvavimas rinkimuose“ ir peržvelgti gautus rezultatus. Tai – garantuotas būdas pasijusti visiškai beviltiškai. Nors kartais nereikia ir to. Pastaruoju metu skaičiau įvairius tekstus apie artėjančius savivaldos rinkimus, bet visi jie man atrodė kone vienodi – persmelkti pesimizmu ir negatyvumu.

Ant asfalto pažirusios šukės; iš akių pabirusios ašaros; iš šautuvo vamzdžio išlėkusi kulka; iš žaizdos srūvantis kraujas; iš lūpų besiliejant skausmo aimana; iš rankų išsprūdęs gyvenimas; iš širdies besiliejantis skausmas; ant šaltos žemės degančios žvakės...

Nuo pat mažens daugelis mūsų esame raginami (o kartais ir primygtinai verčiami) būti geriausiais. Negana to, dar patikime tokiu stereotipu: jei esi visų mėgiamas, populiarus ir pripažintas, tai, vadinasi, tu – geriausias, ir gali gyventi laimingą gyvenimą. Bet kokia klaida šitaip galvoti!

Keturlapis dobilas, pasaga, vestuvinis žiedas, kryželis, sena moneta iš kelionės – kurį daiktą išsirinktumėte kaip jums reikšmingiausią simbolį? Akivaizdu, kad meile, santuoka nusivylęs žmogus niekuomet nesirinks vestuvinio žiedo. Netikintis – iškart atmes kryželį. Toks paprastas testas įrodo, kad simbolius vertiname pagal savo įsitikinimus, jausmus ir patirtį. Akivaizdu, kad simbolių prasmės – nevienareikšmės, tačiau niekada nemaniau, kad dėl to kils konfliktai.

Šiųmetė rugsėjo pradžia buvo praskaidrinta optimistine žinia – šalies mokyklos sulaukė daugiau pirmokų. Visi džiaugiasi – į mokyklas sugrįžta klegesys, šalis atgauna viltį užsiauginti gausią jaunimo kartą,  o tėvai didžiuodamiesi išlydi atžalas mokslo taku.

Neseniai visiškai atsitiktinai perskaityta sergamumu AIDS statistika mane pribloškė. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, nuo 1988 iki 2014 metų Lietuvoje nustatyti 2237 ŽIV užsikrėtę asmenys. Tačiau realybė – baisesnė nei statistika, nes skaičiai neatskleidžia tikrojo problemos masto. Mažai žmonių tiriami dėl AIDS, todėl tikroji situacija šalyje nėra aiški. Kai kurie tiesiog gyvena tarsi ant tiksinčios bombos – nešiojasi savyje klastingą ŽIV virusą, kuris bet kada gali tapti žudančia AIDS liga.

Pastaruoju metu aš,  gimusi 1990-aisiais ir būdama pirmosios,  jau nepriklausomos Lietuvos kartos atstove,  neišvengiamai analizuoju sąvoką „laisvė“. Pamenu,  dar mokykloje mokytojai sakydavo: “esate laisvi, turėtumėte už tai būti daug kam dėkingi“. Nelabai tuomet buvo aišku,  ką turime daryti,  kuo ta laisvė pasireiškia ir kas apskritai su mumis vyksta.

Šiuo metu viso pasaulio žiniasklaida susitelkusi į Ukrainos krizę. Stebint agresyvias nuotraukas, kuriose kariškiai marširuoja su ginklais, išties ima darytis neramu. O dar vis tiek spėliojimai, kas galėtų būti, kur nuves šis konfliktas...

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24