Išgyvenimo žaidimas Vilniuje

2019-02-02, 18:27
Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)
Išgyvenimo žaidimas Vilniuje Gintarė Pugačiauskaitė

Niekada nemaniau, kad, gyvenant Vilniuje, sunkiausia man čia bus ne dirbti, studijuoti ar įsitvirtinti, o tiesiog...išgyventi žiemą. Rimtai.


Kiekvieną rytą rengiuosi ne tai, kas man gražiausia ir patogiausia, bet tai, kas vargais negalais gali įveikti ledinius šaligatvius ir netikėtus žnektelėjimus ant užpakalio: žemapadžius batus, ilgus minkštus kailinius, dvejas kelnes.

Tenka dar susiauti ir bent tris poras kojinių, nes brendant per sutižusio sniego kalnus, pirštus tuoj ima semti potvynis.

Kadangi dėl sniego, lietaus, šlapdribos ir kitų priežasčių nuolat vėluoja viešasis transportas (o žiema ir yra tokių priežasčių metas), stotelėje tenka trypti nenumatytai ilgai, tad vieną ant kito susivelku kelis megztinius. Sluoksnis po sluoksnio, kaip svogūnas.

Ryte, eidama į stotelę, kimbuosi kiekvieno daikto: automobilio, sienos, blogiausiu atveju – net kito žmogaus, nes šaligatvio nėra – yra tik čiuožykla. Troleibuse sumerkiu kojas į ant metalinių grindų telkšančias balas, ir, per visus transporto priemonės plyšius košiant lediniam vėjui, lekiu į darbą.

Atvažiavusi prie mokyklos, kurioje dirbu, ne džiaugsmingai moju į pamokas skubantiems mokiniams, bet ir vėl laviruoju po žingsnelį lediniu taku – čia irgi niekas nepasirūpina, kad tiek mažieji, tiek jų mokytojai į ugdymo įstaigą atvyktų saugiai. Bijau nukritusi išbarstyti sąsiuvinius ir ištaisytus kontrolinius, tad takeliu slenku nenumaldomai ilgai.

Negana to, itin rūpestingi tėveliai, ryte atvežę vaikus į pamokas, masyviais savo džipais lėkte užlekia ant siauro šaligatvio, tad dažnai nė kojos nėra kur pastatyti, tenka eiti gatve arba dar bėgti atatupstai ir trauktis, kad nepapulčiau po ratais.

Į pačią mokyklą irgi tenka slyste įslysti, nes, ką tik joje atlikus remontą, kažkas sumanė, jog tviskančios plytelės hole – nuostabu ir gražu. Taigi – dar viena ledo arena, kurioje krypinėja maži pradinukai, lydimi už kuprinių juos išlaikyti bandančių ryžtingų, bet dar vis užsimiegojusių tėvelių.

Užlipusi laiptais į antrą aukštą, kuriame turiu savo kabinetą, atsikvepiu lengviau – sunkiausia dienos dalis jau praėjo. Vesti pamokas ir dorotis su 29 vaikais klasėje – vienas juokas, palyginus su tuo mūšiu, kuriame kasryt bandau išlaikyti savo kojas ir rankas nelūžusias, o galvą – neprakirstą varveklio.

Gintarė Pugačiauskaitė

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24