Adventas yra niekas kitas, kaip Dievo artumas, nes Dievas ateina, jis tampa žmogumi. Tai yra visko, ką mylime, laukimas. Adventas tiesiog nusagstytas Dievo atėjimo ženklais, o mes budime ir meldžiamės, tapdami stebuklo liudininkais. Kardinolas Newman sakė: „Geriau tūkstantį kartų laukti Kristaus, nors jis ir neateitų, negu vieną kartą jo nelaukti ir tą kartą jis ateitų.”

Dievas ateina iš meilės. O adventas yra laikas pasiruošti tam atėjimui. Aš gimiau krikščione, vadinasi, gimiau Kristui. Kaip ir mes visi. Todėl ir mūsų praeiga yra gimti vis naujai, mylėti dar stipriau, laukti dar nuoširdžiau.

Laukimas yra pasiruošimas. Rimtas dvasios darbas. Laukti yra ir suprasti, kad Dievas nėra mūsų norų vergas ar svajonių pildytojas. Dievas turi savo valią. Taip, Jis yra Gelbėtojas, Guodėjas ir Gydytojas, bet tikrai ne tas, kuris nuolaidžiauja mūsų geiduliams. Kitaip sakant, laukti Dievo – tai ne atsainiai galvoti: „Et, štai Jis ateis ir išspręs visas mano problemas“. Anaiptol.

Aš tikiu, kad matysiu Viešpaties gerumą gyvųjų žemėje. Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties! (Ps 27, 8–9. 13–14).

Perskaitėte? Būk drąsus, sako mums eilutės. Tai reiškia, kad aš laukiu Dievo su džiaugsmu ir meile, tačiau tuo pačiu žinau, kad turiu nešti ir šio gyvenimo jungą. Tokia mano pareiga. Dievas yra meilė, paguoda, bet pirmiausia aš pats turiu būti stiprus ir tvirtas.

Dažnai žmonės ieško tokio Dievo, kuris tik atsakytų į visas jų maldas, prašymus, įvykdytų norus. Ką tai reiškia? Kad pageidaujamas tik toks Dievas, kuriuo būtų galima manipuliuoti ir savaip modeliuoti, priklausomai nuo to, ko tą akimirką trokštama.

Dievas yra geras, bet pirmiausia gerai reikia elgtis su juo. Kiekvienas mūsų turime nešti Jo naštą. Gyvenimo naštą. Dirbti, plūktis, triūsti, melstis, mylėti, kentėti ir nepaliaujamai tikėti. Visa savo vargstančia siela mylėti Dievą.

Gintarė Pugačiauskaitė