Šį tekstą rašau pirmiausia ne kaip žurnalistė, o kaip sunerimusi mokytoja. Ir visai ne dėl streiko. Juk galiausiai situacija gerėja, tiesa? Mokinių skaičių klasėse pažadėjo sumažinti, algas nuosekliai kels. Bet žinote, kokia problema lieka neišspręsta ir tik gilės? Ogi privačių mokyklų ir darželių.

Keista, kad problema laikomi tik prasti moksleivių pažymiai. Aš manau, tėvams bei mokytojams reikėtų sunerimti ir tada, kai vaikas renka vien aukščiausius įvertinimus.

Mokytojai suserga. Suserga jų vaikai. Tenka vykti į laidotuves, skubėti pas odontologą, dalyvauti mokymuose. Gyvenime atsitinka dalykų, dėl kurių pedagogai kartais tiesiog negali vesti pamokų. Nieko čia naujo, tiesa? Visa tai kartojasi kasmet. Bet, kaip ir daugybę metų prieš tai, vis dar nesame pasiruošę spręsti šios problemos.

Šią vasarą viešai nuskambėjo jau ne vieno pedagogo pareiškimas: „Viskas, gana, palieku mokyklą“. Tarsi būtų čia kuo didžiuotis... O kiek dar bus tokių, kurie tiesiog tyliai atsitrauks ir po atostogų nebesugrįš į klases.

Kasmet vis prastėjant moksleivių pasiekimams matematikos srityje, ekspertai neva suka galvas, kaip šią problemą išspręsti. „Neva“ vartoju todėl, kad priemonės, kurių griebiamasi, situaciją pavers galutinai tragiška, kai mokiniams matematika tereikš vieną vienintelį dalyką – aklą siaubą.

Šiame gyvenime mums skirta nei daug, nei mažai: vidutiniškai 4 tūkstančiai savaičių (jeigu pasiseks sulaukti 80-ties metų). Neatrodo daug, tiesa?

Bene dažniausiai jau daugybę metų moksleiviams kartojama frazė, kuri neva turėtų motyvuoti daugiau laiko rymoti prie vadovėlių: „Stenkis, antraip eisi gatvių šluoti“. Be abejonės, yra ir kitų, naujesnių šios formos variantų: „Jeigu gerai mokysies, užaugęs gausi gerą darbą“, „Su blogais pažymiais neįstosi į universitetą, o be diplomo neturėsi ateities“.

Šiuo metu gyvenime labiausiai pasiilgstu stabilumo, kuris man reiškia ir saugumą. Norėčiau gimtajame mieste sutikti buvusius bendraklasius, geriausią draugę, bet čia nieko nebeliko – kone visi emigravo. Svajoju dirbi mokykloje, kurioje kolegos taptų draugais, o mokiniai visada jaustų tvirtą ryšį su mokytojais, bet tai neįmanoma – pedagogai bėga iš švietimo sistemos. Trokštu, kad per artėjančias šv. Velykas šeimos susiburtų maldai, bet žinau, kad to nebus – net artimiausius dabar išskiria nesutarimai, ambicijos, užgauti principai.

Šių metų lapkričio 27 dieną, sekmadienį, prasideda laukimo, budėjimo laikas – adventas, o kartu – ir naujieji liturginiai metai. Kaip galėdami ruošiamės Jėzaus Kristaus gimimui.

Sunkus, varginantis darbas – neatsiejama žmogaus būties dalis nuo pat seniausių dienų. Kitaip tiesiog nebūtume išgyvenę, išlikę, pratęsę šios sudėtingos, bet ir nenuginčijamai vertingos egzistencijos naujomis palikuonių kartomis.