Meilė daugelio galvose neatsiejama nuo nuolatinės pastangos terorizuoti, kankinti, kritikuoti, priekabėmis varginti mylimą žmogų, prikišamai pirštu baksnoti jo klaidas. Pavyzdžiui, jei vaikas mokykloje gaus dvejetą ir tėvai iškarš jam kailį bei išrėš žlugdančią kalbą apie tai, koks apgailėtinas jis yra, tai čia viskas tik iš meilės, tiesa? Siekiant, kad atžala nenusimokytų, nenueitų blogais keliais ir nesusigadintų ateities.

Kai labai myli, tai gali ir labai suklysti. Dideli jausmai gali lemti didelius praradimus. Todėl kartais labiausiai pasiseka tiems, kurių niekas nemyli. Niekas jų neglosto, negiria, neguodžia, bet niekas ir nemuša, nestumdo, ausų nesukinėja, neprikaišioja blogų pažymių, praleistų šokių pamokų ar negautų medalių sporto varžybose.

Nemylimais šiame tekste vadinu tuos vaikus, kurie nejaučia beveik jokio dėmesio, emocinio artumo, auga apsupti šaltumo, abejingumo – nesvarbu, gal jų tėvai dirba užsienyje, gal šie vaikai auga globos namuose, kur trūksta šilto glėbio, o galbūt jų artimieji tiesiog nemoka reikšti savo jausmų ir šeimoje visi gyvena savo gyvenimus, kiek įmanoma atsiriboję vieni nuo kitų.

Taigi, kodėl sekasi nemylimiems vaikams? Pirmiausia todėl, kad jie visais įmanomais būdais bando tą meilę išsikovoti. Dažnai jie labai gerai mokosi, piešia, rašo, groja, sportuoja, dainuoja. Jie – perfekcionistai, visaip siekiantys „užsidirbti“ kitų dėmesį bei šilumą. Manydami, kad nemylimi yra dėl to, jog dar nepakankamai tobuli, jie verčiasi per galvą, kad taptų geriausiais ir už tai galiausiai būtų apdovanoti meile. Todėl jiems šypsosi sėkmė akademiniame pasaulyje, užklasinėje veikloje.

Mano manymu, nemylimi vaikai taip pat gali būti labai gražūs. Jie vis dėlto bent jau pasąmoningai prašo meilės iš pasaulio, todėl jų išvaizda dažnai – nepriekaištinga. Nuolatinis dėmesys savo išoriniam kūnui – tai dažniausiai ne narcizo, o meilės trokštančio žmogaus požymis.

Nemylimi vaikai taip pat žino, kad jie gali pasikliauti tik savimi. Niekas jų nepaguos, kai liūdna, niekas nebėgs iš paskos tvarkyti jų sukelto jovalo, todėl šie vaikai greitai išmoksta veiksmingai patys kontroliuoti save ir savo gyvenimą. Jie savarankiški, turi mėgstamos veiklos ar hobį, padedantį atitrūkti nuo pasaulio ir rasti ramybę. Nemylimi vaikai netiki pasakų princais ir princesėmis. Jie yra patys sau herojai.

Pernelyg nepergyvenkite dėl tų, kurių nemyli. Kartais taip tiesiog lengviau. Nemylimas vaikas žino, jog jam nekeliami begaliniai lūkesčiai, kuriais dažnai apkrauna „mylintys“ tėvai, kad jis pats kuria savo ateities viziją, neiškreiptą svetimomis projekcijomis. Toks vaikas, gavęs prastą pažymį, netgi neprivalės teisintis ir klausyti mamos ir tėčio pagraudenimų dėl to, kad „mes tave taip mylime ir stengiamės, o tu sugebi tik mus nuvilti“.

Nemylimi vaikai rečiau uždūsta nuo perdėtos kontrolės, jų svajonės nemiršta pasmaugtos įvairių suvaržymų – gaudami mažai meilės, jie tuo pačiu tampa ir tais, kurie yra patys laisviausi. Laimingiausi – ne, toli gražu, bet bent jau neįkalinti savos šeimos klaidžių jausmų spąstuose ir turintys mažiau pančių apie kojas, jie lengviau ras pasaulyje tą meilę, kurios jiems išties reikia.

Gintarė Pugačiauskaitė