Nesuklyskite. Aš nesu prieš santuoką. Esu prieš klaidingus stereotipus, paviršutinišką mąstymą, iškreiptą moters vaizdavimą ir suterštą meilės sąvoką.
Žinote, kodėl dabartinis kai kurių žmonių santuokos suvokimas verčia mus, moteris, nevykėlėmis?
Todėl, kad, visų pirma, visuomenė įsitikinusi, neva kiekviena tiesiog trokšta ištekėti. Beviltiškai. Visomis išgalėmis. Bet kokia kaina. Tai tarsi mūsų egzistencijos tikslas, pagrindinė laimės sąlyga. Mes dažomės, puošiamės ir lieknėjame tik tam, kad mus nužiūrėtų koks potencialus jaunikis. Skaitome, studijuojame, vaikštome į seminarus todėl, jog tikimės sutikti auditorijoje svajonių vyrą. Na, jei pasiseks mažiau, tai gal iš kokios knygos ar lektoriaus bent sužinosime, kaip greitai atrasti ir prie altoriaus nusivesti tą vienintelį.
Kas antras sutiktas vyras žiūri į mus bailiai ir įtariai, nes jau pirmąjį pažinties vakarą mano, jog imsime ir pareikšime, kad svajojame susilaukti su juo vaikų. Jei moteriai daugiau nei 28 metai, vargiai kas su ja išvis eis į pasimatymą – juk tai tikriausiai kažkokia nenusisekusio likimo žmogysta, kuri pavėlavo, kai visas kitas vedė prie altoriaus.
Galiausiai jei sutinkame vyriškį, kuris mums patinka, kurį nuoširdžiai pamilstame, mes turime laukti, kol žingsnį link santuokos žengs jis. Mes savaites, mėnesius, metus tikimės sužadėtuvių. To pažado, žiedo ant piršto, tikrumo ir garantijų. Belaukdamos pavirstame nevykėlėmis. Gyvename su vyrais, skalbiame, verdame, džiuginame juos visomis išgalėmis, pavargstame, išsenkame, elgiamės prieš savo valią ir neprieštaraujame, nes juk kitaip gal neves niekada?
Visa galia priimant sprendimą dėl santuokos mūsų visuomenėje gula ant vyro pečių. Jis turi nuspręsti pasipiršti. Nors gal mes ištekėti nusprendusios jau prieš kelis metus. Ir mums nereikia nei „dar palaukti, kartu pagyventi“ ir panašių vyrų sugalvotų išsisukinėjimų.
Sakote, pasipiršti pačiai? Tai pačiai sau ir žiedą užsimauti? Juk mūsų tradicijos tokios, kad žiedą mūvi tik moteris, vyras toliau sau vaikšto niekaip viešai nedemonstruodamas savo statuso, lyg laisvas ir nevaržomas patinas.
Gerai, o kai pagaliau ištekame, kuo mes pavirstame? Anekdotine, pajuokiama stambia susivėlusia moteriške, kuri prasikaltusio vyro laukia namuose, taikydamasi jam užvožti keptuve? Nusivylusia namų šeimininke, kurią vyras galiausiai iškeičia į jaunesnę meilužę? Kaip gali būti juokinga, kai kalbama apie žmonos ir vyro santykius, apie ryšį, kuris pagrįstas meile ir patvirtintas prieš Dievą? Jūs paklausykite anekdotų ir gal niekada nebenorėsite būti žmona. Mieli vyrai, kaip jūs galite kikenti iš tų, kurias prisiekėte amžinai mylėti, tų, kurios 9 mėnesius po širdimi nešiojo ir augino jūsų vaikus?
Taigi nėra ko stebėtis, kad ne visos ištveria buvimą žmoną, kuri mūsų visuomenėje vis vaizduojama kaip nuobodi, surūgusi, antsvorio turinti ir vyrui jokių linksmybių neleidžianti žmogysta. Tada mes išsiskiriame. Ir esame išsiskyrusios moterys. Nelaimingos, paliktos, su krūva nevaldomų vaikų, vis dar raudančios dėl buvusio vyro, kuris jau šildosi jaunesnės blondinės glėbyje. Argi ne toks išsiskyrusios moters įvaizdis Lietuvoje? Ir tada vėl moterų žurnalai pažers patarimų, kaip kuo greičiau susirasti kokį visai padorų senioką, kad tik kuo greičiau tas statusas „išsiskyrusi“ pasikeistų į „ištekėjusi“. Aišku, pasirinkimas ne kažin koks, nes kas gi norės išsiskyrusios, o jei dar ir su vaikais? Prieš tokią moterį net burnelę kilnojantis ir niekur nedirbantis vyriokas jausis it karalius ir geradaris, mat jai, vargšei, jis gali suteikti užuovėją.
Net berašant darosi skaudu. Kai tik kalbame apie santuoką ir moterį joje ar kažkur šalia jos ribų, taip ir susiduriame su pažeminimu, užgauliojimu, menkinamu įvaizdžiu. Aš nesakau, kad nereikia tuoktis. Kad neįmanoma amžinai mylėti. Kad visos moterys vargšės. Ne. Reikia tik mąstyti kitaip, nepamesti išdidumo karūnos ir prisiminti, kad santuoka turi nušviesti meilės šviesa, o ne maišyti su purvais.
Juk ir skyrybų būtų mažiau, jei moteris jaustųsi karaliene, o ne nelaimėle auka.
Gintarė Pugačiauskaitė
