Kiti žmonės galvoja, kad tokia mūsų, druskininkiečių, kasdienybė: nuolatinė rytietiška muzika fone, žalios arbatos garai, chloru atsiduodantys maudymosi kostiumėliai ir ilgi pasivaikščiojimai gėlių alėjomis.
Taip, žinoma, gyvenimas Druskininkuose lepina. Bet ar miestas išties taip pasikeitė? Ar naujos grindinio plytelės reiškia perversmą? O gal pompastiškas kurorto įvaizdis, sudrėbtas iš ryškių frazių, nutviekstas dirbtinų politikų šlovės šviesų ir apipiltas gėlėmis, staiga paverčia mus kitokiais?
Mano akimis žiūrint, Druskininkuose nesikeičia niekas, nes geriausi dalykai vis dar kažkaip stebuklingai sugeba išlikti šioje perdėtoje fantasmagorijoje. Ir kai noriu pailsėti, griebiuosi būtent to pastovumo.
Kai užpuola liūdnos mintys, galiu įsitaisyti Nemuno pakrantėje ir šimtus kartų nuskandinti blogas emocijas vandenyje. Upės tėkmė visada palaimingai pastovi. Kad ir kas gyvenime nutiktų, upė išlieka raminamai vienoda. Keičiasi tik atspindžiai ant vandens.
Kai kankina nostalgija, patraukiu šalia darželio „Žibutė“, kur leidau savo vaikystę. Ir čia viskas tas pats – tie patys penkiaaukščiai daugiabučiai, retas miškas, vieniši žmonės, vedžiojantys šunis, iš tolumos atsklindantis darželyje klegančių balsų aidas.
Ir dar vienas dalykas, kuris buvo pastovus, bet dabar jau ima griūti – tai tyla. Lengvai teškenantis ežero vanduo, ančių gagėjimas, vėjo kedenami žiedai, pušynas, alsuojantis gaiva, mineralinių vandenų gurgėjimas ir Čiurlionio muzika fone – tai vieninteliai garsai, kurie tinka Druskininkams.
Bet ir juos jau užgožia riksmai apie SPA centrus, dangun lakdinančius keltuvus, skandalingas klyksmas apie kitus dar pasauliui neregėtus stebuklus, pasakos apie nepakeičiamą merą ir Cicino dainos, plyšaujančios iš muzikinio fontano.
Kartais nebežinau, kur esu, nes žmonės sako, kad gyvenu „taip gražiai sutvarkytame mieste“. Bet man Druskininkai yra būtent ta pastovi ir nekintanti jėga – plati Nemuno vaga, tvirti pušų kamienai, karališka ramybė, poetiška tyla. Ir aš tik viliuosi, kad šie dalykai niekada nepasiduos jokiai tvarkai.
Gintarė Pugačiauskaitė
