O aš, turiu pripažinti, visai nesistebiu. Nors nesu nei policijos pareigūnė, nei gydytoja, tačiau kruvinas, gyvuliškas žmogaus aršumas man puikiai pažįstamas. Jau kurį laiką literatūrologijos studijų metu analizuoju pasakojimus, istorijas, legendas. Ir pasakyti galiu štai ką: žiaurumą ir aklą blogį šeimos gyvenime lietuviai pažino nuo seno ir netgi užfiksavo jį rašytiniu žodžiu. Tereikia paskaityti lietuviškas pasakas. Mirtis, kraujas, žiaurumas, panieka, pyktis, bejėgiškumas, akla neapykanta – viskas vyksta būtent šeimos erdvėje.

Kol kas dar neanalizuojant konkrečių lietuviškų pasakų pavyzdžių, prisiminkime visiems žinomas istorijas. Pavyzdžiui, apie Jonuką ir Grytutę – šiuos du nelaimėlius į mišką atveda vaikų tėvas ir ten juos palieka. Pelenę ir Snieguolę engia piktos pamotės. Raudonkepuraitę į mišką juk irgi išgena jos motina.

Lietuvių tautos kolektyvinė pasąmonė dar baugesnė – mūsų tauta jau nuo seno pasakoja apie tragedijas šeimoje. Atsivertusi rinkinį „Lietuviškos pasakos“, negaliu jose atrasti jokios šeimyninės idilės aprašymo.

Pasakoje „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“ vaizduojama karalienė, kuri taip nekenčia savo marčios, jog ką tik gimusį anūkėlį įmeta į upę. Vėliau apie šią klastą sužinojęs karalienės sūnus įsako motiną nuskandinti.

„Meškos trobelėje“ rašoma, kad pamotė liepia vyrui atsikratyti podukra. Galiausiai tas pasiima kirvį ir išeina su dukteria į mišką. Vargšę mergaitę išgelbsti tik stebuklinga meška.

Istorijoje „Ruduolėlis“ pasakojama šitaip: „Pamotė taip nekentė posūnio ir podukros, vis graužė senuką, kad savo sūnų papjautų ir jai išvirtų. Tėvas nuvedė savo sūnų į mišką ir paliko“.

Tokių pavyzdžių – apstu kiekvienoje pasakoje. Visų istorijų ašis būtent ir yra tragedija šeimoje. Galima pamanyti, kad esminis blogis – pamotė, bet, mano manymu, kaltas tik tėvas: juk tai jis išsirenka netikusią antrą žmoną ir neapgina savo vaikų.

Blogis turi galią kažkaip gąsdinančiai aptemdyti protą: kai perskaitai visą lietuviškų pasakų rinkinį, imi galvoti, kad jei jame būtų aprašyta Kėdainiuose įvykusi nelaimė, tai ji neatrodytų žiauresnė už likusias pasakas ir visai gerai tikrų bendrame kontekste.

Ir galiausiai – esminis klausimas: kas visose istorijose lemia, kad įvykiai susiklosto tragiškai? Nuo ko pradėti spręsti problemą? Kaltinti vyriausybę? Seimą? Uždrausti alkoholį?

Aš siūlau pirmiausia atsisukti į tuos, kurie šiuo metu yra šalia jūsų. Pasikalbėti su žmonėmis, su kuriais kasryt pasitinkate saulę ir geriate pirmąjį kavos puodelį. Atidžiai persvarstyti, kaip su jumis elgiasi jūsų mylimasis, motina ar tėvas. Neignoruoti šeimos problemų. Galiausiai susimąstyti, pas ką po darbo grįžtate namo – į mylintį glėbį ar į rankas, kurios po truputį veržia kilpą ant jūsų kaklo?

Gintarė Pugačiauskaitė