Mi­nint Tarp­tau­ti­nę Ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mo die­ną (sau­sio 27-ąją) Len­ki­jos ins­ti­tu­tas Vil­niu­je bu­vo iš­kė­lęs ini­cia­ty­vą iš­vers­ti į lie­tu­vių kal­bą Na­ta­li­jos Gan­caž kny­gą „Mie­tek na woj­nie“ („Mie­te­kas ka­re“). Ini­cia­ty­vą pa­lai­kė Tau­ti­nių ma­žu­mų de­par­ta­men­tas prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės, o šie­met sau­sio 29 d. jau vy­ko šios kny­gos ver­ti­mo pri­sta­ty­mas. Kny­gos pa­va­di­ni­mas lie­tu­vių kal­ba „Esu Ka­ro­lis“.

Vie­ta vi­suo­me­nė­je
Kny­gos pri­sta­ty­me da­ly­va­vo kny­gos au­to­rė, taip pat - et­no­lo­gas, mu­zie­ji­nin­kas, gar­sus ro­mų kul­tū­ros ir is­to­ri­jos ži­no­vas Adam Bar­toš (Bar­tosz) ir kny­gos iliust­ra­to­rė Dia­na Kar­po­vič (Kar­po­wicz). Lei­dė­jams at­sto­va­vo: Len­ki­jos ins­ti­tu­to Vil­niu­je di­rek­to­rius Mar­cin Lap­čyns­ki (Łap­czyński) ir Tau­ti­nių ma­žu­mų de­par­ta­men­to prie LR Vy­riau­sy­bės di­rek­to­rė Vi­da Mont­vy­dai­tė.

„Džiau­giuo­si, kad Len­ki­jos ins­ti­tu­tas Vil­niu­je at­ėjo pas mus su ini­cia­ty­va iš­vers­ti šią kny­gą į lie­tu­vių kal­bą. Ti­kiuo­si, kad per šią pub­li­ka­ci­ją pa­dė­si­me Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čiam ro­mų jau­ni­mui su­pras­ti sa­vo is­to­ri­ją“, - sa­kė V. Mont­vy­dai­tė pa­brėž­da­ma, kad aka­de­mi­nė ben­druo­me­nė ir po­li­ti­kai jau ke­le­rius me­tus kal­ba apie ro­mų Ho­lo­kaus­tą. O ro­mų ben­druo­me­nė­je trūks­ta ži­nių ir su­vo­ki­mo tų tra­giš­kų įvy­kių, ku­rie te­ko tau­tie­čiams Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais.

Anot V. Mont­vy­dai­tės, ro­mų ben­druo­me­nės at­skir­tis ir sun­ki jų eko­no­mi­nė si­tu­a­ci­ja di­de­le da­li­mi yra anų liūd­nų ir tra­giš­kų įvy­kių pa­sek­mė.

Lie­tu­vių kal­ba kny­ga iš­leis­ta 800 eg­zem­plio­rių ti­ra­žu. Kny­gos bus at­ga­ben­tos į mo­kyk­las. Te­rei­kia, kad mo­kyk­los su­si­do­mė­tų ir su­reng­tų kny­gos pri­sta­ty­mą vai­kams.

„Ro­mų Ho­lo­kaus­tas ne­bu­vo vien ro­mų tau­tos tra­ge­di­ja, bet ir len­kų, lie­tu­vių, vi­so pa­sau­lio tra­ge­di­ja. Ro­mų is­to­ri­ja yra mū­sų ben­dros is­to­ri­jos da­lis, apie ku­rią kal­ba­ma la­bai re­tai. O Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais žu­vo apie pu­sę mi­li­jo­no ro­mų. Rei­kia tai at­si­min­ti, - per kny­gos pri­sta­ty­mą kal­bė­jo M. Lap­čyns­ki. - No­rint iš­veng­ti tarp mū­sų ra­siz­mo ar kse­no­fo­bi­jos, rei­kia at­vi­rai kal­bė­ti apie skau­džias te­mas.“

Vai­kai lie­ka vai­kai
Pa­sa­ko­ji­mas „Mie­tek na woj­nie“ - tai is­to­ri­ja ma­žo ber­niu­ko ir jo šei­mos, ku­ri Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais at­si­dū­rė mir­ties sto­vyk­lo­je Auš­vic-Bir­ke­nau. N. Gan­caž ry­žo­si pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją pir­mu as­me­niu, t. y. apie įvy­kius, ku­rie vyks­ta sto­vyk­lo­je su­ži­no­me iš ma­žo ber­niu­ko - jau­niau­sio šei­mo­je - pa­sa­ko­ji­mo. Vie­na ver­tus - Ho­lo­kaus­to tra­giz­mas, ki­ta ver­tus - links­mas (kiek tai lei­džia ap­lin­ky­bės) vai­kų pa­sau­lis, vai­kų, ku­rie no­ri žais­ti, da­ro iš­va­das ir ne­su­ge­ba su­pras­ti su­au­gu­sių­jų pa­sau­lio.  

Sun­kią Ho­lo­kaus­to te­mą, anot au­to­rės, jau­nas skai­ty­to­jas leng­viau pri­ims, jei skai­tys sa­vo ben­dra­am­žio die­no­raš­tį. Pa­grin­di­nis he­ro­jus pa­sa­ko­ja apie sa­vo kas­die­ny­bę: skaus­mą, at­skir­tį, liū­de­sį (Tik­riau­siai šią nak­tį ta­pau su­au­gu­siu. Nes su­au­gu­sie­ji sto­vyk­lo­je yra liūd­ni). Ki­ta ver­tus, jo pa­sa­ko­ji­mas yra apie tai, kad net sto­vyk­los tik­ro­vė­je vai­kai lie­ka vai­kai - ieš­ko nuo­ty­kių ir no­ri pa­žin­ti nau­jų drau­gų.

„Dvi si­tu­a­ci­jos lė­mė kny­gos at­si­ra­di­mą: sa­vo dar­be nag­ri­nė­jau ro­mų Ho­lo­kaus­to te­mą, esu bai­gu­si li­te­ra­tū­ros ir me­no stu­di­jas. Iki šiol esa­me tu­rė­ję me­džia­gos, su­si­ju­sios su žy­dų, len­kų ar ki­tų tau­ty­bių vai­kais, ta­čiau ne­bu­vo nie­ko, kas bū­tų kal­bė­ję apie ro­mų vai­kų iš­gy­ve­ni­mus. Is­to­ri­ja pa­pa­sa­ko­ta vai­ko lū­po­mis, kad pa­siek­tų tiek vai­kus, tiek su­au­gu­siuo­sius. No­riu, kad tap­tų edu­ka­ci­ne me­džia­ga tiek ro­mams, tiek ir ne ro­mams“, - sa­kė au­to­rė N. Gan­caž, ku­ri ren­gia są­ra­šą vie­tų, įam­ži­nan­čių ro­mų Ho­lo­kaus­tą vi­so­je Eu­ro­po­je.

Mie­tek, Ka­ro­l, Ru­di
Su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo ir iliust­ra­to­rė – D. Kar­po­vič, ku­ri su­si­dū­rė su tik­ru iš­šū­kiu, kai bu­vo pa­kvies­ta su­kur­ti iliust­ra­ci­jas kny­gai. Jai bu­vo svar­bu, kad iliust­ra­ci­jos ne­virs­tų žiau­riais vaiz­dais.

„Kny­gos pra­džio­je ir pa­bai­go­je yra spal­vo­ti pie­ši­niai, o vi­du­je - vi­sos iliust­ra­ci­jos ne­spal­vo­tos: iš pa­grin­di­nio he­ro­jaus at­ima­mas spal­vo­tas vai­kys­tės pa­sau­lis. No­rė­jau švel­niai per­duo­ti in­for­ma­ci­ją apie tra­ge­di­ją ir gy­ve­ni­mo sto­vyk­lo­je kli­ma­tą. Sten­giau­si ne­ro­dy­ti žiau­ru­mų tie­sio­giai, o su­siau­rin­ti juos ir iš­veng­ti blo­gio kny­go­je“, - kal­bė­jo D. Kar­po­vič. Kny­ga bai­gia­si spal­vo­tai, nes is­to­ri­ja lie­ka ne­pa­pa­sa­ko­ta iki ga­lo, vis dar lie­ka vil­tis.

Įdo­mu, kad lie­tu­vių kal­ba iš­leis­tos kny­gos au­to­rius tu­ri ki­tą var­dą nei ori­gi­na­le - Ka­ro­lis. Čia au­to­rės at­sklei­dė pa­slap­ties šy­dą, nes, kaip pa­aiš­kė­jo, tai ne vien ver­ti­mo pri­tai­ky­mas ki­tai kal­bai.

„Pa­va­di­ni­mas „Mie­tek na woj­nie“ bu­vo pa­si­rink­tas vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai. Kai su­ren­gė­me pir­mą­jį kny­gos pri­sta­ty­mą, į jį ta­da at­vy­ko da­bar jau prieš tre­jus me­tus mi­ręs di­de­lis  mū­sų bi­čiu­lis Ka­ro­lis Par­nas Gier­lins­kis (Ka­rol Par­no Gier­liński), iš­ki­lus me­ni­nin­kas, po­etas, skulp­to­rius. Jis tuo­met sa­kė esąs la­bai su­jau­din­tas, kad šio­je kny­go­je nu­pa­sa­ko­tas jo li­ki­mas, nes jis yra iš tų vai­kų, ku­riuos iš­gel­bė­jo iš mir­ties sto­vyk­los. Jį iš­trau­kė vie­na mo­te­ris ir to­dėl jis iš­gy­ve­no. Tuo­met nu­ta­rė­me pa­keis­ti Mie­te­kui var­dą ir kiek­vie­na­me ki­ta­me kny­gos lei­di­me he­ro­jaus var­das bus Ka­ro­lis“, - pa­sa­ko­jo au­to­rė. Sa­vo ruož­tu kny­gos vo­kie­čių ver­ti­me he­ro­jaus var­das yra Ru­di, nes ver­ti­mą ini­ci­ja­vo Aust­ri­jos am­ba­sa­do­rius Var­šu­vo­je, o Aust­ri­jo­je la­bai ži­no­mu ro­mų ben­druo­me­nės žmo­gu­mi, iš­gy­ve­nu­siu kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą, yra Ru­dol­fas Sar­ko­zy. To­dėl vo­kiš­ka­me lei­di­me ma­ža­sis he­ro­jus pa­va­din­tas jo var­du.
Kaip pa­ste­bė­jo au­to­rė, ra­šant kny­gą ją skai­tė 7-12 me­tų vai­kai. Tiems jau­nes­niems te­ma pa­si­ro­dė per sun­ki, ta­čiau daug pri­klau­so nuo tė­vų, mo­ky­to­jų, ku­rie pa­aiš­kins, pa­dės vai­kams su­pras­ti.

Ne tik ro­mams
Ro­mų si­tu­a­ci­ja įvai­rio­se ša­ly­se at­ro­do skir­tin­gai. Nė­ra moks­liš­kai pa­reng­tos ro­mų is­to­ri­jos ir kul­tū­ros dės­ty­mo sis­te­mos. Kaip pa­brė­žė dis­ku­si­jos da­ly­viai, įran­kiai dar tik ku­ria­mi. Vie­nas to­kių - kny­ga apie Mie­te­ką-Ka­ro­lį.

„Tik prieš 20 me­tų ro­mų ben­druo­me­nė­je pra­dė­ta su­vok­ti, kad jų tau­tą, pa­na­šiai kaip ir žy­dus, na­ciai nu­ma­tė ma­siš­kai su­nai­kin­ti. Kai kal­bė­jau su ro­mų šei­mo­mis, daug žmo­nių pa­sa­ko­jo, kad jų kai­my­nai, gi­mi­nai­čiai bu­vo iš­žu­dy­ti ka­ro me­tais, ta­čiau jie ne­tu­rė­jo su­pra­ti­mo, kad tai bu­vo nu­kreip­ta prieš vi­są tau­tą. Pas­ta­ruo­ju me­tu ro­mų jau­ni­mo tar­pe su­si­kū­rė ju­dė­ji­mas „Ter­ny­pe“, ku­ris, be ki­ta ko, or­ga­ni­zuo­ja iš Bra­zi­li­jos, Ka­na­dos, Bal­ka­nų ša­lių ro­mų su­va­žia­vi­mus, t. y. tų, ku­rių pro­tė­viai ne­pa­ty­rė Ho­lo­kaus­to. Ir jiems vi­siems ro­mų Ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mas tam­pa vie­nu svar­biau­sių šiuo­lai­ki­nės po­li­ti­nės tau­ti­nės ta­pa­ty­bės kū­ri­mo ele­men­tų“, - aiš­ki­no A. Bar­toš, pir­mo­jo pa­sau­ly­je Tar­no­ve (Tarnów) įsi­kū­ru­sio ro­mų kul­tū­rą ir is­to­ri­ją ty­ri­nė­jan­čio mu­zie­jaus ini­cia­to­rius.

„Kai ant pa­sta­to iš­ka­bi­no­me pla­ka­tą su už­ra­šu „Či­go­nai, ro­mai. Kul­tū­ra ir is­to­ri­ja“, daug at­ei­da­vo ir ko­ne abe­jo­da­mi klau­si­nė­jo, ar či­go­nai ap­skri­tai tu­ri kaž­ko­kią kul­tū­rą ir is­to­ri­ją. Eks­po­zi­ci­jos tiks­las bu­vo švies­ti vi­suo­me­nę sie­kiant pa­ro­dy­ti gru­pę, ku­ri tam tik­ra pras­me yra eg­zo­tiš­ka, ta­čiau ji tu­rin­ti sa­vo kul­tū­rą kaip ir kiek­vie­na ki­ta tau­ta. Ant­ras tiks­las - pa­ro­dy­ti ro­mams, kad jie tu­ri sa­vo is­to­ri­ją ir kul­tū­rą. Mat ro­mai jo­kia­me eta­pe - nei bū­da­mi vai­kai, nei jau su­au­gę - ne­su­si­du­ria su ko­kiu nors sis­te­min­gu mo­ky­mu. Vi­sos jų ži­nios apie sa­vo is­to­ri­ją, tai ži­nios per­duo­da­mos jiems jų tė­vų, kar­tais - anek­do­tiš­kos. Ro­mai tu­ri sa­vo kal­bą - ro­ma­ne­se, ta­čiau ne­tu­ri su­pra­ti­mo, kad ši kal­ba tu­ri sa­vo gra­ma­ti­ką ir par­tog­ra­fi­ją, nes nie­kas jų to ne­mo­ko. Sa­ko­ma, kad ro­mai yra dis­kri­mi­nuo­ja­mi Eu­ro­po­je so­cia­li­niu, svei­ka­tos prie­žiū­ros, eko­no­mi­niu po­žiū­riu. Ta­čiau aš sa­kau, kad ši gru­pė yra dis­kri­mi­nuo­ja­ma ir kul­tū­ros po­žiū­riu. Mū­sų mu­zie­jus ima­si pa­stan­gų už­pil­dy­ti šią edu­ka­ci­nę spra­gą tiek vi­suo­me­nės dau­gu­mos, tiek ir ro­mų at­žvil­giu“, - aiš­ki­no A. Bar­toš.

Adam Bartosz - etimologas, muziejininkas, ilgametis Tarnovo muziejaus direktorius, žymus romų ir žydų kultūros ir istorijos žinovas. Jo veikla istorijos ir kultūros srityse prisidėjo prie didžiulio susidomėjimo šia tema Lenkijoje. Yra paskelbęs keliasdešimt straipsnių žydų tematika, o taip pat išleidęs knygas Tarnowskie judaica“ („Tarnovo judaikos“) (1992), „Żydowskim szlakiem po Tarnowie“ („Žydų keliais po Tarnovą“ (2000, 2002). Aktyvus Tarnovo romų draugijos narys, Žydų kultūros paveldo apsaugos komiteto pirmininkas (nuo 1990), Mažosios Lenkijos muziejų draugijos iniciatorius ir pirmininkas (2005-2009) ir kt. Inicijavo ir organizavo gausybę įdomių ir vertingų kultūros, meno renginių, tokių kaip Tarptautinis romų atminimo taboras, Romų vaikai muziejuje, Galicijos žydų atminimo dienos. Už savo veiklą yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. 2011 m. apdovanotas Lenkijos atminimo ordino Karininko kryžiumi už nuopelnus išsaugant tautinių ir etninių mažumų kultūrinę tapatybę.

Natalia Gancarz - etnologė, romų kultūros tyrinėtoja, rašytoja, scenaristė, dizainerė. Krokuvos Jogailos universiteto Literatūros ir meno studijų absolventė. „Studia Romologica“ redakcijos sekretorė, mokslinių publikacijų, taip pat eilėraščių ir prozos autorė. Jos knyga „Smakowanie Podgóry“ XVII festivalyje „Galicijos literatūros ruduo“ pripažinta geriausiu 2007 m. poezijos debiutu. 2011 m. išleido eiliuotą abėcėlę romų vaikams „Romano Abecadło“. Terapinių pasakų autorė. Be rašymo, užsiima edukacinių priemonių kūrimu.

Te­re­sa Vo­ro­bej
Vilniaus krašto savaitraštis