Tuo tarpu Lietuvoje viskas yra kitaip. Politikai daro viską, kad trečioji valdžia būtų lėta priemonė jų rankose, ginanti jų interesus ir pildanti norus. Pravardė „kišeninis prokuroras“ visam laikui įrašyta į mūsų teismų tradiciją.

Liūdna tradicija atsirado tais laikais, kai parlamentas dar turėjo teisę skirti valstybės generalinį prokurorą. Tada konservatoriai, turėję Seimo daugumą, paskyrė savo generaliniu prokuroru Kazį Pėdnyčią, kuris netrukus buvo pramintas kišeniniu Landsbergio partijos prokuroru. Kadencijos metu K. Pėdnyčia pasižymėjo tokiu perdėtu uolumu savo viršininkų atžvilgiu, kad situacija pradėjo prieštarauti elementariam padorumui. Prokuratūra buvo politinės kovos įrankis tol, kol pagaliau buvo nuspręsta įgaliojimus kelti kandidatus į vyriausiuosius šalies prokurorus perduoti prezidentui. Kurį laiką net atrodė, kad surastas būdas, kaip depolitizuoti teisines valstybės institucijas.

Bet taip atrodė tik tam tikrą laiką, nes nuo tada, kai į Daukanto aikštės rūmus persikėlė Dalia Grybauskaitė, situacija dėl generalinių prokurorų skyrimo apskritai pradėjo atrodyti taip, lyg būtų bėgta nuo vilko – užbėgta ant meškos. D. Grybauskaitė nepraleido progos pasinaudoti šia galimybe ir begėdiškai pateikti Seimui kandidatus, kurių pagrindinis privalumas buvo būtent aklas paklusnumas valstybės vadovei. D. Grybauskaitės prastumtas D. Valys buvo visuotinai lengvabūdiškai vadinamas prezidentės numylėtiniu, jį saugojo nuo politinės suirutės, mainais reikalaudama absoliutaus paslaugumo.

Prisimename, kaip prokuratūra „tyrė“ valstybės vadovės patarėjos D. Ulbinaitės valstybės paslapties atskleidimo klausimą. Nepaisant to, kad specialiosios tarnybos neabejotinai tiksliai nurodė nutekėjimo pėdsakus, teismas D. Ulbinaitę išteisino. Verdiktas buvo toks paradoksalus, kad galų gale išėjo taip, jog prezidento patarėja neatskleidė paslapties, bet paslaptis de facto buvo atskleista. Kieno? Na, turbūt ateivių, nes teismas galiausiai nieko nenustatė.

Eikime prie reikalo. D. Valys pagaliau turėjo gėdingai pasitraukti dėl neaiškios kilmės turtų, pavadinkime tai taip. D. Grybauskaitė ilgai ieškojo tinkamo D. Valio pakaitalo, kol Seimui pristatė Nerijaus Meilučio, Kauno apygardos teismo pirmininko, kandidatūrą. Šis turėjo reikiamo laipsnio pranašumą (žinome, apie ką kalbama), kad net sunku įvertinti. „Aš turėjau galimybę dirbti su juo tam tikrą laiką. Ryte jis telefonu „registruodavosi“ pas prezidentės patarėją Ernestą Rimšelį, o vakare „išsiregistruodavo“. Jis viską derindavo. Rimšelio patarimais buvo vadovaujamasi besąlygiškai ir ypač uoliai“, – spaudai sakė vienas iš buvusio N. Meilučio bendradarbių.

Seimas skaito laikraščius, todėl užsispyrė. N. Meilučio kandidatūrą atmetė labai didele balsų persvara. Ką daro D. Grybauskaitė? Siūlo Kaišiadorių apygardos teismo teisėją Editą Dambrauskienę ir kartu... artimą N. Meilučio bendradarbę. Aš turbūt neturiu aiškinti skaitytojams, kad nauja prezidentės kandidatūra – tai taip pat asmuo, turintis „pranašumų“. Apibūdinta tiesiog kaip „prezidentės liokajų tarnaitė“.

Pamatysime, ką į tai pasakys Seimas. Tačiau man tokia praktika – tai mūsų valstybės supanašėjimas su tokiomis šalimis kaip Rusija, Baltarusija ar Ukraina, kur teismų valdžia yra įrankis režimų rankose. Pas mus, beje, kad būtų juokingiau, E. Dambrauskienė prieš eilinę teisėjų akreditaciją iš Teisėjų tarybos gavo charakteristiką su anotacija, kad netinka darbui aukštuosiuose teismuose.

Aukštiesiems teismams netinka, tačiau į generalinius prokurorus, pasak Prezidentės, kuo puikiausiai tinka. Protinga, paslaugi, aklai atsidavusi. Kaip tik Gera Kandidatūra į Lietuvos generalinius prokurorus.

Tadeuš Andžejevski