Sostinės švietimą kuruojantis vicemeras konservatorius Valdas Benkunskas neseniai pakvietė, kaip populiariai sakoma, ant kilimėlio S. Konarskio, A. Puškino, L. Karsavino, Lazdynų bei „Centro“ mokyklų direktorius, kad (kaip vėliau aiškino žiniasklaidai) tariamai pasikalbėtų su jais apie artėjančią rugsėjo 1-ąją. Verta pabrėžti, kad vicemeras norėjo pakalbėti tik su tais vadovais, kurie savivaldybę padavė į teismą už savavališką, skubotą ir nepaisantį suinteresuotos bendruomenės nuomonės sprendimą, minėtas įstaigas pažeminantį iki pagrindinių mokyklų.

Taigi niekas neabejojo, kad maištingų direktorių pakvietimas turėjo būti auklėjamojo pobūdžio. Trisdešimt vienerių metų V.  Benkunskas, jaunuolis iš provincijos (jis gimė ir užaugo Šilutėje, į Vilnių pateko studijuoti, kur ir pradėjo savo politinę karjerą Konservatorių partijos gretose), vos tik apšilęs kojas sostinėje, nusprendė sudrausminti jo valiai besipriešinančius mokyklų vadovus. Tikriausiai nesitikėjo, kad reikalas pakryps taip, jog jie išdrįs ginčyti teisme savivaldybės sprendimus, diskriminuojančius šių mokyklų moksleivius. Todėl nustebęs dėl tokio įvykių posūkio (ypač kad jau pirmi teismo sprendimai nurodė sostinės valdžiai atšaukti neteisėtus sprendimus, kaip įvyko S. Konarskio mokyklos atveju), mero pavaduotojas nusprendė parodyti savo valdžią nepaklusniesiems – pagrasinti jiems pirštu, o gal ir koja treptelėti.

Bet kai į susitikimą su mero pavaduotoju kartu su direktoriais atėjo mokyklų bendruomenių atstovai, šiuo reikalu besirūpinantys tėvai, pačiam V. Benkunskui sudrebėjo kinkos ir politikas, kaip sakoma šnekamojoje kalboje, nešė kudašių iš susitikimo, kurį pats suorganizavo. Tiesa, prieš pasitraukdamas, aktyvistus ne kartą bandė išvaryti iš salės, išbaręs juos už tai, kad atėjo nekviesti. Turbūt pamiršo, kad ne tie laikai, kai valdžios institucijos valdė tik pagal savo užgaidas. Ir tėvai, kurie atėjo ne tam, kad sužlugdytų susitikimą, turi teisę sužinoti institucijų, turinčių tiesioginę įtaką savo vaikų ugdymo procesui, ketinimus.

Todėl V. Benkunskas, bandydamas išvaryti tėvus iš susitikimo, pasirodė, sakykime tiesiai, kaip apgavikas, kuris pakeltas į matomas pareigas sostinėje negali pasielgti atitinkamai savo vykdomoms funkcijoms. Greita karjera, pinigai, valdžios blizgesys susuko politikui galvą. Kaimyninėje Lenkijoje jauni karjeristai, dinamiškų politinių pokyčių pakelti į valdžios aukštumas, kur dažnai nežino, kaip elgtis, paniekinamai vadinami sauskelnių karta. Aptariamas incidentas, ir ne tik jis, rodo, kad dabar Vilniui vadovauja lietuviškų „sauskelnių“ karta.

Dar liūdniau, kad gėdingi spektakliai Lietuvos sostinėje vyksta ir taip nuo nepriklausomybės atgavimo laikų blogiausių Vilniaus-Varšuvos santykių fone. Išrinktasis prezidentas Andrzej Duda kaip tik plačiu lanku lenkia Lietuvos sostinę, atlikdamas savo pirmą simbolinę užsienio kelionę.

Tačiau ar stebina tai, kad Lenkijos prezidentas demonstratyviai, aplenkdamas Vilnių, kur savavališkai šeimininkauja Benkunskas iš Šilutės, vyksta į Taliną?

Tadeuš Andžejevski