Savo straipsnyje G. Paluckas užčiuopė esmę to, ką šiandien bando padaryti valdančioji dauguma su tautinių mažumų švietimu, žinoma, prisidengdama reforma. Kaip jau sakiau, labai drąsiame straipsnyje autorius nubrėžė paraleles tarp to, kas tarpukariu nutiko Kaune lenkų mokykloms, ir to, ką lenkų švietimui šiandien Vilniuje ketina padaryti konservatoriai su liberalais. Pasirašau po kiekvienu vicemero socialdemokrato sakiniu ir sveikinu jį už drąsą.

Jis rašo tiesmukiškai, atskleidžia beviltišką tiesą, kaip anuo metu Kauno valdžia kovojo su lenkų švietimu, kaip siekė susilpninti lenkų bendruomenę. Tam, be kita ko, buvo rengiamos eilinės „reformos“, kaip antai žemės ūkio, siekiant apiplėšti lenkų ponus ir atimti teisę į palikimą. Buvo persekiojamos ir uždaromos lenkų draugijos ir organizacijos, nebuvo leidžiama įrašyti lenkų tautybės pase, nors be tokio įrašo tėvai negalėjo leisti vaiko į lenkų mokyklą. Tai buvo besiformuojančios naujos, nacionalistinės valstybės kovos su lenkų švietimu gaivalas, kuris laikomas pagrindine Lietuvos nelaime. Apie visa tai rašo G. Paluckas ir priduria, kad „senų įpročių taip lengvai neįmanoma atsikratyti“.

Ir po to autorius visiškai logiškai klausia: „Kuo iš tikrųjų skiriasi A. Smetonos institucijų, nefinansavusių lenkų mokyklų ir uždarinėjusių jas bet kokiu pretekstu, veiksmai nuo to, ką šiandien Vilniaus valdžia ketina padaryti lenkų švietimo tinklui?“ Ir pats atsako: „Niekuo“. Tik pagrindimas yra kitoks. Tada lenkų mokyklas uždarydavo dėl nacionalistinių motyvų, kuriems skatino A. Smetonos režimas, šiandien mes kalbame apie būtinybę „optimizuoti“ mokyklų tinklą dėl finansinių priežasčių ir dėl reformos reikalavimų. Tačiau abiem atvejais poveikis yra lygiai toks pats. Ir tada, ir dabar uždarome lenkų mokyklas arba jas pertvarkome, ką šis žodis bereikštų. Tuo tarpu, tikina G. Paluckas, „kartu su reorganizuojamomis lenkų mokyklomis dingsta lenkų kultūra ir etninė aplinka“. Kitaip tariant, naikiname miesto, kuris daugeliu atvejų jaučia dėkingumą lenkų kultūrai, lenkų židinius. Savo straipsnį G. Paluckas baigia pareiškęs, kad tyli lenkų asimiliacija sukelia pagrįstus lenkų bendruomenės prieštaravimus, kurie veda prie Vilniaus poliarizacijos tautiniu pagrindu, regione vyraujant įtampai.

Drąsu, pone vicemere ir, svarbiausia, jūs pataikote į patį centrą. Jūs tiesiog apnuoginate slapčiausius vadinamųjų Lietuvos „patriotų“, turinčių pretenzijų lenkams dėl Vilniaus atėmimo, sielos užkampius. Šiandien supykusieji (kai kurie apakinti) renkasi liūdnai pagarsėjusių protėvių batus, kad baigtų lituanizavimo darbą. Jie veikia negailestingai, arogantiškai, išdidžiai. Taip galima įvertinti šiandienos konservatorių ir liberalios daugumos, kuri, nepaisydama Vyriausybės rekomendacijų, ginčytinais klausimais suteikiančių dar dvejus metus diskusijoms, bet kokia kaina nori „optimizuoti“ sostinės lenkų mokyklų tinklą, švietimo politiką Vilniuje. Iškart, nedelsiant, pagal valdžios sąlygas ir pagal diktatą. Kad  po tokio „optimizavimo“ liks neužlopomos duobės, valdžios institucijoms „nusispjaut“.

Politinis konservatorių mero pavaduotojo V. Benkunsko sandėris dėl istorinės „penktosios mokyklos“ („duosime jums teisę į gimnaziją mainais už pastatą“) – tikriausiai ryškiausias dabartinės valdžios veikimo pavyzdys. Beveik kaip Mafijozo. Už paslaugą turi sumokėti duoklę. Jei mokykla atitinka akreditavimo sąlygas, kokią teisę V. Benkunskas turi dar reikalauti sumokėti atlyginimą skanaus kąsnelio (nekilnojamojo turto Antakalnyje) pavidalu. Tai, mano nuomone, nepriimtinas ir šlykštus šantažas.

Šiandien Vilniaus valdžios institucijos turi galimybę būti įamžintos kaip galutiniai tautinių mažumų švietimo duobkasiai. Tik nuo mūsų priklauso, ar mes suteiksime jiems tokį pasitenkinimą. Laikai ne tie, ir net „smetonininkai“ nėra amžini. Tegul jie prisimena, kad valdžios malonė nepatikima.

Tadeuš Andžejevski