Gera morale nepasižymintys žmonės, nenuostabu, nuvertina moralės svarbą, t.y. jiems moralūs veiksmai nėra vertybė. Tokia pasaulėžiūra vadovaudamiesi žmonės gali elgtis nesąžiningai, nedorai, tačiau jie tvirtins, kad tai nesvarbu. Blogiausiu atveju savo akivaizdžiai amoralius veiksmus gins ir bandys įrodyti kaip teisėtus.
Tačiau grįžkime ir pradėkime aiškintis, kaip susiformuoja amoralūs žmonės.
Pirmiausia, blogos moralės yra išmokstama. Amoraliais žmonėmis negimstama. Jais tampama.
Tam įtaką gali padaryti netinkamas tėvų mokymas bei pavyzdys (jų veiksmai, elgesys, žodžiai), aplinkiniai žmonės, tam tikri sukrečiantys įvykiai ir pačios visuomenės bendra vertybių sistema.
Yra tam tikras moralės minimumas, su kuriuo gimsta visi žmonės. Ir nuo šio taško galima judėti arba aukštyn (gerinant moralę), arba žemyn (smukdant moralę).
Amoralus žmogus gali pasielgti netinkamai, nedorai, tačiau apsimesti nukentėjusiuoju, t.y. ginti savo teises, nes, anot jo, jis patyrė žalą ir yra teisus. Tačiau kaip tai padaryti? Meluoti ir būti nesąžiningam.
Tuo tarpu moralus žmogus prisiimtų atsakomybę ir pasekmes už savo veiksmus, kadangi jaustųsi blogai vien padaręs amoralų veiksmą, todėl norėtų atlyginti padarytą žalą, atsiprašyti ir ištaisyti savo klaidą.
Visi šie veiksmai ateina iš vidaus, kadangi tai demonstruoja gerą žmogaus moralę. Tokie veiksmai nėra priverstiniai, kadangi niekas jų neverčia atlikti iš išorės, t.y. žmonės, valstybės institucijos ir pan.
Moralių žmonių visuomenėje teisė, sprendžianti privačių asmenų ginčus, taptų kur kas mažiau reikšminga, kadangi juos pirmiausia išspręstų gera moralė.
Aš tikiu, kad daugeliu atveju tiesa būna iškart aiški abiem ginčo dalyviams, bet pastarieji tęsia ginčą ne todėl, kad ieškotų ir siektų tiesos bei teisybės: juos veda asmeniniai interesai, pagrįsti kerštu, priešiškumu ir noru „atsigriebti“.
Be abejonės, nebūtinai abu žmonės (šalys) turi būti amoralūs žmonės. Užtenka vieno ir tada suprantama, kad antrasis, būdamas moralus, norės apginti savo teises nuo meluojančio ir nesąžiningo oponento.
Teisė turėtų apsaugoti mus nuo neteisėtų (šiame straipsnyje daugeliu atvejų „neteisėti“ ir „nedori“ reiškia tą patį) veiksmų ir jų ištaisymo (žalos kompensavimo), tačiau tai nėra pirmoji apsaugos priemonė.
Pirmoji apsaugos priemonė yra moralė, kuri apsaugo nuo, pirmiausia, amoralių poelgių ir, antra, įvykdžius neteisėtą veiksmą verčia mus jaustis blogai ir pasielgti moraliai – pripažinti savo veiksmo neteisėtumą, nedorumą bei savanoriškai atlyginti žalą.
Aišku, pasaulis niekuomet nebus „švarus“ nuo amoralių poelgių, nes tai yra klaidos, o klysta visi žmonės.
Dėl to nereikėtų aklai užkrauti visos atsakomybės spręsti bet kokius ginčus, atsiradusius dėl neteisėtų poelgių, ikiteisminėms ginčų nagrinėjimo institucijoms bei teismams.
Daugiau dėmesio skiriant bendroms visuomenės vertybėms ir tam, ką žmonės laiko (a)moraliais, (ne)humaniškais dalykais; keičiant, formuojant tinkamesnį, dorovingesnį žmonių požiūrį į savo veiksmus bei mokant prisiimti atsakomybę už juos, būtų galima išvengti daug teisminių ginčų.
Dažnai vienaip ar kitaip elgiamės vedini intensyvios ir mūsų protus užvaldančios emocijos, kuri liepia nuolatos priešintis, nepripažinti savo amoralių veiksmų, neigti tiesą, būti egoistiškiems, kerštingiems, neatlaidiems, baudžiantiems.
Elgiamės neteisingai, bet siekiame apginti savo teisybę? Savo neteisingą teisybę? Paradoksalu?
Pripažinti savo klaidas dažnai yra kur kas sunkiau nei aklai tai neigti ir priešintis tiesai.
Dėl to dar reikia patikslinti, jog manymas, kad esate teisus ir iš tikrųjų buvimas teisiam yra du labai skirtingi dalykai. Pirmasis dalykas yra fantazija, o antrasis – realybė.
Viliuosi, kad moralė taps pamatu žmonių gyvenimuose, o teisė bus tarytum ramstis, padėsiantis išlaikyti gerą moralę, skiriant sankcijas jos nesilaikantiems individams.
Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, ELSA Vilnius direktorius viešiesiems ryšiams, fotografas, apžvalgininkas)
