Tačiau aš pakalbėsiu apie kitą lėto gyvenimą pusę.

Iš patirties galiu pasakyti, kad lėtai gyvenadamas retai nuveikiu ką gero ir prasmingo. Paprastai pasyviai, tingiai ir neproduktyviai praleidžiu visą laiką. Ir galiausiai būnu savimi nepatenkintas, nusivylęs. Galite sakyti, kad man trūksta disciplinos. Ir būsite teisūs... iš dalies.

Matote, man ne problema palaikyti ryšį su savimi, išlikti sąmoningam ir kartais sustoti, tiesiog būti akimirkoje, priimti visus savo jausmus, būti dėkingam.

Visa tai man yra labai pažįstama ir artima, tačiau lėtas gyvenimas yra ne man. Bent ne šiame gyvenimo etape. Ne dabar.

Na, iš dalies buvau priverstas pristabdyti savo gyvenimą tempą karantino metu, tačiau tai man reiškė, kad turiu performuoti rutiną, susiaurėjo veiklų ratas. Mažiau progų socializuotis, mažiau progų patirtims. Ir visa tai privedė mane ne prie lėto gyvenimo teikiamų malonumų, bet visiškos vidinės disharmonijos ir disbalanso, nuolatinio nerimo. Smuko pasitikėjimas savimi, pranyko ryžtingumas ir drąsa.

Aišku, galite sakyti, kad visa tai įvyko dėl itin staigaus gyvenimo būdo pasikeitimo, bet aš geriau pažįstu save. Todėl patvirtinsiu, kad gyvendamas lėtą gyvenimą visuomet toks esu. Trumpai apibūdinant: pasyvus.

O tokiam man būti nepatinka. Man patinka kažkur eiti, pareiti, vėl eiti, daryti, daryti kažką kita ir t.t. Gyvendamas gana intensyvų gyvenimą kaip tik būnu kur kas sąmoningesnis, įgyju daugiau ryžto ir pasitikėjimo savimi (nors, aišku, idealiu atveju pasitikėjimas savimi yra nekintantis), skiriu laiko ryšio su savimi palaikymui. Susikuriu aiškią bei įvairiopą rutiną, kuri suteikia man pagrindą po kojomis ir užtikrina, kad padarysiu daug darbų, taip pat skirsiu laiko ir poilsiui – sąmoningam ir tikram.

Aš geriausiai gyvenu tuomet, kai mane kažkas šiek tiek spaudžia, truputį kelia stresą, reikia įveikti iššūkių, išspręsti problemų, yra stimuliacijų. Kuomet turiu įvairių veiklų.

Tokiu atveju aš gyvenu geriausiai ir klesčiu. Aš galiu pasakyti, kad gyvenu. Aš veikiu, valdau save ir savo veiksmus, siekiu.

Svarbiausia palaikyti balansą, tada ir turėdami daug įvairios veiklos, darbų, iššūkių viską įveiksime ir dar spėsime atsipūsti, pabūti sąmoningi, pamedituoti ir neprarasti ryšio su savo kūnu bei siela.

Taip gyvenant ir kur kas mažiau nerimo (daugiausiai tik tas, kuris yra racionalus), dvejonių, neužtikrintumo, baimės.

Aš jaučiu, kad gyvenu. Matau savo darbų rezultatą, džiaugiuosi savimi, jaučiu prasmę daugelyje dalykų.

Dėl to manęs lėtas gyvenimas nežavi tuo, kad galiu pasėdėti, paskaityti knygą, pakontempliuoti, paanalizuoti save, pareflektuoti.

Iš patirties žinau, kad nuolatinis mąstymas ir veiksmų trūkumas priveda prie pasyvaus gyvenimo. Ir pastovus savęs analizavimas bei knaisiojimasis po nuoskaudas, sunkiausius išgyvenimus taip pat gali būti žalingas.

Turbūt viso šito teksto esmė ir mano patarimas Jums yra tai, kad nebūtina mestis nuo vieno kraštutinumo (lėto gyvenimo) prie kito (greito gyvenimo).

Gyvenant greitą gyvenimą tikrai galima rasti laiko ir užsiimti tais dalykais, kuriuos suteikia lėtas gyvenimas, t.y. laiko pamedituoti, ramiai pabūti namuose, prasmingai praleisti laiką su draugais ar šeima ir t.t.

Dėl to ir Jums taip pat siūlau atrasti tinkamiausią gyvenimo formulę, rutiną, tempą, kurie leis jaustis, kad iš tikrųjų gyvenate ir atrandate prasmę savo veikloje!

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, fotografas, apžvalgininkas)