Kaip susipykimas su savimi man pačiam į gyvenimą atneša daug neapykantos, pykčio, nepasitenkinimo, kritiškumo, nedėkingumo. Kaip tai verčia mane būti blogam sau ir aplinkiniams.

Aš priešinuosi tikrajam sau, neleidžiu jam atsiskleisti. Paprasčiausiai atsiskleisti. Savaime. Be pastangų.

Kone kasdien matau žmones, kurie neleidžia sau atsiskleisti, nes jiems tai baisu ir nepatogu. Jie yra save taip užguję, kad jie nebėra jie, o galbūt niekada ir nebuvo.

Gyveni, bet negyveni su savimi. Gyveni su tuo, ką sukūrė tavo tėvai, kaip paauglystėje suformavo mokytojai, draugai, kaip paveikė tavo gatvė, rajonas, miestas, šalis.

Leisti sau sužydėti. Nebūti tokiam, kokiam liepė, norėjo, tikėjosi, kad būtum. Ir už tai neatsiprašinėti, nejausti gėdos. Gėdą jausti turėtų tie, kurie tau trukdo atsiskleisti. Už tai, kad jie riboja tave kaip asmenybę ir tavo laisvę.

Tie, kurie nori kurti tave, nesukūrė savęs. Jie tenori molio, kurį galėtų išmodeliuoti savaip. Bet tik todėl, kad jie bijo savęs, nes nežino, kas jie yra. Jie yra kažkas, bet ne jie. Tai, kas yra jie ar norėtų būti, perkrauna ant kitų.

Galima numirti nepagyvenus su savimi. Ir kodėl? Bijome nuvilti žmones? Baisu pamatyti tikrąjį save, nes iš to ateina nežinomybė?

Būti savimi nėra sunku ir praktiškai nereikalauja pastangų. Savimi būti yra lengviausia. Tai, kas tu esi, jau yra tavyje ir tereikia tam atsiduoti, nesipriešinti. Tikrasis tu pradės kilti į viršų ir nereikės nieko ieškoti, nes tikrąjį save mes esame atradę visi. Tik ne visi atskleidę. Tikrasis aš visados slypi viduje ir dažnai bando prasibrauti, šaukia mus, bet toliau bėgame, slepiamės, neigiame ir kritikuojame.

Mes bijome gyventi su savimi, todėl nešiojame kaukę ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Meluojame ir vadiname prieš patį save. Ir kas tai? Spektaklis ne tik visuomenėje, bet ir santykyje su pačiu savimi?

Aš pavargau vaidinti. Vaidinti, kad esu tai, ko nori ir tikisi iš manęs žmonės. Visų lūkesčių, įnorių, pageidavimų nepatenkinsiu ir nebenoriu.

Aš noriu gyventi su savimi ir būti patenkintas, kadangi tikrasis aš nėra apibrėžiamas statusais, pasiekimais, darbais, apdovanojimais.

Jei man tam tikru gyvenimo etapu buvo sunku, daugelis dalykų nesisekė, tuo metu aš nebuvau prastesnis, aš nebuvau nevykėlis. Aš esu tas pats aš, nepaisant to, kur gyvenime esu ir kaip man sekasi. Aš nesuprastėju, kuomet turiu mažiau pinigų, gaunu mažesnius pažymius, nesusitvarkau su problemomis, nežinau, ką veikti gyvenime, ar apskritai neturiu supratimo, ką veikiu. Ir priešingai. Aš nepagerėju, kai tie dalykai einasi gerai.

Visa tai – tik išorė. Tikrasis aš yra pastovus ir jo nekeičia jokios aplinkybės gyvenime.

Esminis klausimas kiekvienam iš mūsų yra tai, ar pasirinksime gyventi savo gyvenimą su tikruoju savimi, ar primestą gyvenimą su aplinkos suformuotu savimi.

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, fotografas, apžvalgininkas)