Orai šyla, pumpurai sprogsta, gamta žaliuoja, paukščiai skambiai čiulba, dienos ilgėja… Nuostabu, ar ne?

Suaktyvėję žmonės lenda iš savo butų, namų ir leidžiasi vedami polėkio. Susitinka su draugais, geria kavą lauko kavinėse, tarytum ieškodami išėjimo labirinto narplioja senamiesčio gatveles…

Pavasaris atneša begalę gražių dalykų, tačiau tai tik viena – dažniausiai ir noriai – apkalbama pavasario „džiaugsmų“ pusė.

Na, taip, viskas išoriškai atrodo gražu. Bet kaip mūsų vidus? Ar jame gražu? Ar jame taip pat šviečia saulė bei sprogsta pumpurai?

Prisipažinsiu, man pavasaris dažnai būna vienas sunkiausių metų laikų.

Jaučiasi nuovargis nuo mokslo, o dabar – jau studijų metų, artėja egzaminai ar (ir) kiti svarbūs atsiskaitymai.

Kažkodėl būtent pavasarį ateina noras peržvelgti savo gyvenimą, save patį ir keistis. O pokyčiai retai kada būna lengvi. Juk jiems pirmiausia reikia skirti daug apmąstymų, kad suprastum, kas netinka ir ką reikia (pa)keisti, ir tuomet tai pradėti vykdyti.

Taip pat tas noras vėjavaikiškai pasileisti, kur nori, ne visuomet lengvai įgyvendinamas, kuomet turi dirbti, mokytis ir užsiimti tais darbais, kurie egzistavo ir anksčiau.

Ir tuomet – pavasarį – gali tapti dar sunkiau. Sunkiau gyventi, nes niekur nepradingsta tie sunkumai, pareigos, atsakomybės…

O visa tai vykdyti, kuomet, atrodo, daugelis džiaugiasi, juokiasi, mėgaujasi trapia dabartimi, gali būti kur kas sunkiau, nei tą šaltą bei nuolat tamsią žiemą.

Aš noriu pasiduoti instinktui ir bėgti, galbūt kartais pabėgti…

Bet taip pat žinau, kad turėsiu sugrįžti ir tie įprasti dalykai, kurie turi būti padaryti, niekur nedings.

Mano buvęs gyvenimas niekur nepradings.

Kodėl tiek daug ir ką čia aš išvis rašau?

Aš noriu, kad suprastumėte, kaip dažnai jaučiuosi pavasarį, o tuo labiau šį. Panašiai jaučiasi ir kiti žmonės. Nes tokių yra daug. Ir turbūt daugiau, nei manote, tik apie tai beveik niekas nekalba.

Bet aš noriu prabilti. Kalbėti apie tai, kad man pavasarį dažnai būna sunku.

Ir šiltas oras, estetinį pasigerėjimą sukeliantys gamtos vaizdai magiškai neišsprendžia mano problemų, nepakelia ir nenumeta nuo mano pečių atsakomybių ir pareigų, kurias turiu.

Grožis visuomet yra dramatiškas, bent man. Ir ypač toks: itin laikinas, natūralus…

Dėl to ir šią nedidelę nuotraukų seriją sukūriau tam. Na, pirmiau sukūriau nuotraukas, o tada sukūriau joms istoriją, kuri jose jau buvo įrašyta nuo mano pasąmonės.

Pasirinkau tą „gražų ir laimingą pavasarį“ pavaizduoti šiek tiek kitaip nei įprasta.

Nuotraukų centre – žiedai, saulėta diena, spalvos, gamta, visas tas grožis daugelyje nuotraukų yra praradęs spalvas, susiliejęs, sumišęs, neaiškus ir, svarbiausia metafora, – skęstantis.

Nors aplink gali būti neapsakomai gražu, vis tiek galime jaustis blogai. Galime būni liūdni, nepatenkinti, paskendę savo mintyse, nerimastingi, depresyvios nuotaikos.

Aš tikiu ir jau jaučiu, kaip ateina geresnis etapas, tačiau šito, pavadinkime, projekto esmė – parodyti tai, kad galima jaustis blogai, kai turėtume džiūgauti, aikčioti dėl grožio ir jausti atgimimą.

Šio projekto esmė – pasidalinti savo patirtimi. Todėl pasidalinkite ir Jūs, jei turite panašios patirties ir tai išgyvenote, o galbūt išgyvenate būtent dabar!

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, fotografas, apžvalgininkas)

• © Nerijaus Pugačiausko nuotr. © Nerijaus Pugačiausko nuotr.
• © Nerijaus Pugačiausko nuotr. © Nerijaus Pugačiausko nuotr.
• © Nerijaus Pugačiausko nuotr. © Nerijaus Pugačiausko nuotr.
• © Nerijaus Pugačiausko nuotr. © Nerijaus Pugačiausko nuotr.
• © Nerijaus Pugačiausko nuotr. © Nerijaus Pugačiausko nuotr.
• © Nerijaus Pugačiausko nuotr. © Nerijaus Pugačiausko nuotr.
• © Nerijaus Pugačiausko nuotr. © Nerijaus Pugačiausko nuotr.
• © Nerijaus Pugačiausko nuotr. © Nerijaus Pugačiausko nuotr.
• © Nerijaus Pugačiausko nuotr. © Nerijaus Pugačiausko nuotr.
•