Tad kodėl buvimas teisiam nėra svarbus ir ką turėtume pasirinkti vietoje jo?

Prieš kurį laiką esu rašęs straipsnį apie žmogų-teisuolį, kuris glaudžiai susijęs su šiuo tekstu ir iš esmės čia nagrinėjami panašūs, bet jokiu būdu ne tapatūs dalykai. Dėl to rekomenduoju perskaityti ir ankstesnį straipsnį.

Grįžtant prie straipsnio temos, labiausiai noriu aptarti tai, kodėl nuolatinis noras būti teisiam nėra tinkamas pasirinkimas ir tai Jums patiems sukels daugiau žalos nei naudos.

Kalbant apie teisingumą, jis visuomet yra sietinas su bendravimu ir žmonėmis. Jūs nenorite būti teisūs patys sau – tai turbūt visada būna santykyje su kitu žmogumi. Norite būti teisūs prieš kažką. Dėl to, siekdami įrodyti savo nuomonę esant „viršesnę“, automatiškai sumenkinate asmenį, su kuriuo komunikuojate.

Pirmiausiai, vadinasi, Jums visiškai nerūpi išgirsti kito žmogaus žodžius, nuomonę, idėjas. Ateinate su išankstiniu nusistatymu ir apsiginkluojate tarytum prieš karą, kad bet kokiu atveju atremtumėte pašnekovą ir po to iškeltumėte savo, kaip laimėtojo, vėliavą.

Toks mąstymo ir veiksmų modelis ateina iš nevisavertiškumo ir kaip tik savo tiesų silpnumo. Kuomet gyvenate tiesomis, kurios nėra tvirtos, bet kokiu atveju stengiatės jas apsaugoti. Kiekvienas joms priešingas žodis tolygus atakai, bandymui „pavogti“ Jūsų įsitikinimus. Siekdami apsaugoti savo „tvirtas“ tiesas, bandote įteigti jas aplinkiniams, kad kas nors tik nepagalvotų, jog gyvenate iš tikrųjų nežinodami, nesuprasdami, dvejodami.

Noras būti teisiam taip pat būdingas žmonėms, kurie ilgą laiką gyvena pagal savo tiesas, kurios jiems iš tikrųjų netinka ir nepatinka, tačiau tai pakeisti reikėtų daug pastangų, o pirmiausia – sugriauti tokį ilgai kurtą ir sąlyginai tvirtą pamatą. Ilgai gyventi pagal tas pačias tiesas iš esmės nėra blogai ir dažnai parodo būtent tvirtą vertybių sistemą ir pastovumą.

Nepaisant to, toks įsikibimas į aiškiai Jums jau netinkamas tiesas lems, kad gyvensite nuolatinėje prieštaroje ir vidiniame konflikte su savimi, o kas to nori?

Trumpai ir aiškiai aptarus pirmąją noro būti teisiam žalą, galima prieiti prie kitos, – tai pasaulėžiūros susitraukimas. Ką tai reiškia? Na, pagarbiai ir įsiklausant megzdami pokalbius, komunikuodami iš tiesų galime praplėsti savo matymo lauką.

Deja, įsikibimas į savo tiesas ir jų įrodinėjimas lemia priešingus dalykus: santykis su kitu verčia galvoti tik apie save (būti egocentriku) ir taip stipriai įsikibti savo nuomonės bei idėjų, kad jau nebegirdime kitų minčių, kuriuos gali praturtinti.

Jeigu Jūsų įsitikinimai ir nuomonė tam tikra tema yra stipri, vadinasi, ji yra ir bus stipri, kol natūraliai iš vidaus neateis noras jos pakeisti. Šito būtent ir bijo tie žmonės, kurie nuolat įrodinėja savo teisingumą, – pokyčių.

Atsisakote keistis, todėl negalite leisti sau išgirsti ar pagalvoti apie alternatyvų požiūrį, gyvenimą, nes juk taip patogu gyventi įsitvėrus dabartinės situacijos, ar ne? Patogu, iki kol paskęstate savo sukurtame nuolatiniame mele apie tai, kaip teisingai ir tinkamai gyvenate.

Vidinis balsas yra stipresnis už bet ką, todėl nuo jo nepabėgsite. Tam jis ir yra – parodyti būtent šiuo metu Jums reikiamą kelią.

Paradoksalu, bet kuomet gyvename iš tikrųjų taip, kad mus atrodo teisinga, to kitiems paprastai nenorime ir nesiekiame įrodyti. Bet kuomet nuklystame ne ten, kur reikia, vidinis balsas kužda, ką daryti. Jo neklausant ir gimsta savo teisingumą nuolat įrodinėjantys žmonės – giliai jaučiantys, kad daro ne taip, yra ne ten, tačiau to nepripažįstantys individai.

Turite suprasti, kad įsitikinimų ir tiesų iš Jūsų niekas neatims ir negali atimti. Niekas neturi tokios galios, išskyrus Jus pačius.

Buvimas teisiu prieš kitus nepaverčiu Jūsų gyvenimo teisingu ir Jūsų pasirinkimų teisingais.

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, fotografas, apžvalgininkas)