Taip neatsitiko.
Ir už tai turėtume būti dėkingi, bet ar esame? Aplink girdžiu begalę verkšlenimo, skundimosi. Matau daug aukomis, bejėgiškumo įsikūnijimais tapusių žmonių. Ir mane tai jau pribaigė. Atsibodo pačiam tokiam būti ir matyti tokius aplink.
Būtent tokie momentai ir parodo, kas mes esame ir kaip elgiamės, mąstome kritiniais atvejais (nors plačiau žiūrint dabartinė situacija dar nėra tokia kritinė).
Ar mums iš tikrųjų rūpi visuotinis, ar tik asmeninis gėris; ar gebame būti empatiški, švelnūs, supratingi, ar tik nedėkingi, pikti ir neracionalūs? Ar gebame matyti ne tik save, bet ir aplink save? Artimiausius žmones, draugus, bendruomenę, šalį ir galiausiai – visą pasaulį?
Būtent mano nagrinėju aspektu svarbiausia įsigilinti ne į ligą ir ją išspręsti, bet pažvelgti į žmonių reakciją, kaip (ar) mes gebame būti racionalūs, ar gebame išlikti sąlyginai ramūs psichiškai.
Visa tai – dvasinis išbandymas. Mūsų dvasinės stiprybės: tikėjimo, moralės, sveiko proto ir vertybių testas.
Ar nepasiduosime visuotiniam nerimui, interneto keliamai panikai ir negatyvioms naujienoms? Ar sugebėsime atsiriboti ir į viską pažvelgti racionaliai, logiškai, ramiai, viltingai? Ar būsime geri sau ir kitiems?
Ar kaip tik šį momentą atsigręšime, pažiūrėsime ir įvertinsime, kiek iš tikrųjų daug turime, kiek mums suteikia gyvenimas?
Dabar yra laikas tai padaryti. Būti dėkingiems už tai, ką turime. Būti dėkingiems brangiems žmonėms. Būti dėkingiems už patogumus, be kurių neįsivaizduojame komfortą teikiančio gyvenimo. Būti dėkingiems už daiktus, kurie tampa naudingais įrankiais kasdienybėje bei siekiant tikslų. Būti dėkingiems už gyvenimą apskritai: visas patirtis, džiugias ir sunkias, kurios formavo mus; už atsitiktinumus bei aplinkybes, kurios mus atvedė ten, kur esame dabar.
Dabar laikas, kad ir mintyse, išreikšti dėkingumą. Dėkingumas yra vaistas nuo masinės panikos, plūstančių negatyvių minčių, nepasitenkinimo.
Privalome būti dėkingi už tai, ką turime, ir ypač, ko nebeturime. Prisiminti visus gerus momentus: kaip koks žmogus, daiktas ar įvykis mums padėjo. Kaip praturtino gyvenimą, kokių unikalių ir nepakartojamų patirčių suteikė, kaip tai padėjo suformuoti mus. Suformavo tai, kuo esame.
Padėkoti, kad buvo mūsų kelionės (gyvenimo) dalimi.
Viskas gyvenime turi prasmę ir koronavirusas nėra išimtis. Jis suteikia mums unikalią patirtį, kad ir kokia ji bebūtų. Norėdami ir stengdamiesi prisiminsime šį laiką kaip išbandymą, bet tokį išbandymą, kuris leido patirti tai, ko nebuvome patyrę, kuris leido įvertinti tai, ką turime.
Turbūt visiems dabar yra sudėtingas metas, tačiau tokios patirtys labiausiai mus formuoja. Ir, svarbiausia, turime puikią progą parodyti, kokie empatiški, supratingi ir šilti esame, ko visiems iš tikrųjų dabar giliai širdyje ir reikia.
Man atrodo, kad mes kartais nežinome ir mums nereikia žinoti, ką iš tikrųjų privalome išgyventi, padaryti, kur atsidurti. Nors daug dalykų galime ir turėtume kontroliuoti (kalbu apie sąmoningą gyvenimą), numatyti, suplanuoti, yra momentų, kuomet privalu tiesiog nesipriešinti ir atsiduoti tam, kas vyksta. Atsiduoti ir nesipriešinti – priimti.
When life gives you lemons, make lemonade (liet. Kai gyvenimas duoda citrinų, pasidaryk limonado).
Tad ar pasinaudosime šia situacija savo naudai?
Nerijus Pugačiauskas