Be abejonės, pasakius žodį „meditacija“, daugelis iškart įsivaizduos ramiai sėdintį, sukryžiavusį kojas žmogų, pasinėrusį į nežinia kur. Kadangi žmogaus protas mėgsta asociacijas, meditaciją „pririša“ prie kažkokio konkretaus vaizdinio.

Dėl šios priežasties būtina nuo meditacijos numesti šį paviršutinišką vaizdą – asociaciją. Ji nėra teisinga. Tai sudaiktintas meditacijos supratimas, o save esme ji nėra apie daiktus, nors daiktai gali būti tik kaip to sudedamoji dalis, bet ne pagrindas.

Galbūt tuomet iškilo klausimas, kas iš tikrųjų yra meditacija, ir kaip ją teisingai apibrėžti.

Na, pirmiausiai, kad nereikėtų dar begalę kartų sakyti „meditacija“, naudosiu, manau, tinkamiausią lietuvišką žodžių junginį – sąmoningas dėmesingumas.

Šis žodžių junginys, sąmoningas dėmesingumas, aiškiai ir itin suprantamai apibrėžia meditacijos esmę. Tereikia neskubant išnagrinėti šių dviejų paprastų žodžių esmę.

Sąmoningas – tiesiog esantis čia ir dabar (šią akimirką) ir suprantantis savo veiksmų, poelgių seką, prasmę, priežastį. Dėmesingas – susikoncentravęs, pastebintis save ir aplinką, jų sąryšį, pastabus.

Dar susiaurinant iki pačios esmės, reikia išrinkti šiuos žodžius: esantis čia ir dabar, susikoncentravęs, pastebintis save ir aplinką.

Štai jums ir meditacijos esmė.

O dabar, kai tai žinote, dabar atskleisiu šokiruojantį dalyką (jei dar patys to nesuvokėte): jūs irgi medituojate. Ar kasdien daug kartų per dieną, ar labai retai, bet meditacija nėra kažkas, kuo užsiima tik labai dvasingi žmonės ar budistai. Ir tai nėra tik sėdėti ir medituoti. Medituoti galima dirbant, skaitant, vaikščiojant, kalbant, mokantis ar tiesiog gulint lovoje.

Meditacija įgauna tokią svarbą tik dabar ir ne be priežasties. Mus kasdien veikia daugybė išorinių stimuliacijų, turime daug darbų, veiklų, norų ir poreikių. Visi, atrodo, be perstojo dirba, mokosi, eina, važiuoja, bendrauja, šėlsta, keliauja... Ir viso šito mūsų gyvenimuose yra tiek daug, kad vienu metu darome jau ne vieną – dažnai kelis dalykus, o galvojame dar apie šimtus kitų.

Gavus laisvą minutę, mums sunku atsipalaiduoti ir atsikvėpti, apsidairyti, kas vyksta aplink, kokie žmonės mus supa, kaip šiandien gamta atrodo, kaip iš tikrųjų jaučiamės. Vietoje to mūsų smegenyse toliau verda puodas minčių, idėjų, įspūdžių nuotrupų.

Deja, dažnai perkaistame ir tampame irzlūs, viskas pradeda nepatikti, išsibalansuojame, nyksta prasmės jausmas, sunku būti laimingiems, jaustis dėkingiems. Tuomet būtina sustoti ir visus darbus nustumti į šoną, ramiai atsisėsti ar atsigulti.

Giliai įkvėpti, iškvėpti, įsiklausyti į savo kvėpavimą, pajausti savo kūną, įsiklausyti į aplinkos garsus, atkreipti dėmesį į tai, kur esate, kaip kas atrodo. Tiesiog egzistuoti.

Nevertinti, nekritikuoti, bet tik stebėti, kas ir kaip vyksta čia ir dabar.

Darbai, draugai, mokslas, pramogos ir visa kita palauks.

Aišku, pirmiausia suksis begalė minčių, kurios pasirodys įkyrios, nervins, bet nereikia bandyti joms priešintis, išmesti – reikia bandyti jas priimti, bet nesusikoncentruoti, nepadaryti visa ko dėmesio centru. Jūsų dėmesys šiuo metu yra tikrovė – ką girdite, ką matote, ką jaučiate. O mintys ateina ir išeina.

Čia nėra meditacijos gidas – tiesiog trumpas atokvėpis, leidžiantis jums sugrįžti į savo kūną ir akimirką, kurioje esate.

Protui būdinga nuolat nuklysti nuo to, kas vyksta dabar, tą patį dalyką permąstyti begalę kartų, kurti įsivaizduojamas situacijas. Dėl to lengva pasinerti į tą minčių platybę ir nebūti sąmoningam – pamiršti, kur iš tikrųjų esu, ką iš tikrųjų darau, kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Jeigu jūs ir dirbate, turėtumėte bandyti susikoncentruoti tik į šią akimirką atliekamu darbu. Jei jūs skaitote, bandykite susikoncentruoti tik ties skaitymu.

Jūsų čia ir dabar atliekamui darbui turi būti skirtas visas jūsų dėmesys ir tuomet taip pat medituosite. Galbūt aš rašydamas šį straipsnį medituoju, o galbūt jūs skaitydami šį straipsnį medituojate.

Sąmoningas dėmesingumas (meditacija) yra kiekvienam reikalingas įrankis (taip jį pavadinčiau). Tik noriu įspėti: išmokti medituoti nėra lengva. Reikia laiko, valios, tai susiformuoja kaip įprotis.

Kartais praktikuoti sąmoningą dėmesingumą gali nervinti, nes niekaip nepavyks susikoncentruoti, erzins įkyrios mintys, galbūt iškils stiprios, užslėptos emocijos, kažkas blaškys nuo atliekamos veiklos. Ir tai yra normalu, nes meditacijos esmė – priimti ir susigyventi su tuo, kaip jaučiuosi dabar, kaip viskas yra šį momentą.

Bet kokiu atveju, tinkamai ir nuosekliai praktikuojamas sąmoningas dėmesingumas kasdienybėje į mūsų gyvenimą atneš daugiau harmonijos, dėkingumo, paprastumo, džiaugsmo ir žmogiškumo. O kaip galima viso to nenorėti ir nesiekti?

Nerijus Pugačiauskas