Ir taip, aš negaliu paneigti kritikos naudos, nes ji egzistuoja, ji yra ir ji reikalinga.

Tačiau… tačiau! Šis „tačiau“ yra pati svarbiausia dalis – kritika yra išsigimusi.

Atrodo, kad žmonės dabar viską apgaubia kritikos apsiaustu. Per kritiką žmonės reiškia neapykantą, nepasitenkinimą, pavydą, užslėptas „nepatogias“ emocijas, prisimena, kada kažkas nepavyko ir tai iškelia.

Kritika yra tapusi maskuote skleisti paprasčiausią neapykantą. Kitaip sakant, ne visai tiesiogiai „varyti“ ant žmogaus, galbūt jį įžeidžiant, pažeminant, sumenkinant ir pan. Tačiau žmogus, girdintis kritiką, turi ją priimti, net jei to ir nenori, nereikia, neprašė ar jaučiasi užgautas tokių žodžių, nes kaipgi kitaip?

„Reikia priimti kritiką. Kaip tu čia? Nemoki priimti kritikos? Visai koks. Gal laikas išmokti? Kaip tu kitaip tobulėsi? Priimk ir kitų nuomonę. Negi tu toks trumparegiškas?“

Čia apytiksliai taip skamba kiekvienas pokalbis su žmogumi, kurio neįkainojami žodžiai buvo atmesti.

Aš nenoriu, kad, perskaitę tai, dabar jūs nesiklausytumėte, ką jums sako kiti, negerbtumėte jų nuomonės, viską atmestumėte. Aš noriu, kad priimtumėte kritiką iš kitų žmonių tik tuomet, kai jūs patys jos norite ir jaučiate, kad reikia dėl konkrečių priežasčių.

Dabar pasistengsiu aiškiai išdėstyti, kada, mano manymu, kritika yra naudinga, o kada – tik nepageidautini ir erzinantys žodžiai.

Tarkim, jums nesiseka naujame darbe. Pavargstate, nesuspėjate visko padaryti, nuolat patiriate stresą ir paprasčiausiai, atrodo, niekas gerai neišeina. Aišku, galite bandyti patys toliau kapanotis, pagalvoti, ką pakeisti, daryti kitaip, bet tai gali būti itin sunku. Naudinga būtų pakalbėti su žmogumi, kuris tame pat darbe ar srityje dirba ilgiau, turi daug patirties. Pasidalinę su juo savo patirtimi, neabejoju, kad iškart gausite šūsnį naudingos informacijos. Toks žmogus iškart pastebės bent kelis dalykus, kuriuos vertėtų pakeisti, ką pridėti, ką išimti, kur yra daromos esminės klaidos.

Ši kritika bus naudinga, nes jūs jos norėjote, jūs paprašėte ir jūs bent truputį, o gal ir labai daug, sužinosite. Aišku, ne visi kritiko žodžiai bus naudingi ir pritaikomi jūsų gyvenime, bet bent išbandysite kažką nauja, galbūt pakeisite požiūrį (į gerą), permąstysite.

O dabar pateiksiu destruktyvios kritikos pavyzdį. Jūs irgi dirbate. Iš esmės daugelis dalykų sekasi gerai, esate pakankamai patenkinti, kaip viskas einasi, ką darote, turite kažkokią darbo sistemą, patirties, žinių. Ir tada išdygsta kažkoks žmogus, net nesvarbu, ar tai už jus daugiau pasiekęs toje pat srityje, ar žmogus, kuriam svarbu tik įkišti savo nuomonę, nors jo žodžiai niekuo neparemti. Ir taip, įsiterpsiu primindamas, kad kritika privalo būti paremta loginiu argumentu, turi būti aiškus pagrindimas, o ne „aš geriau žinau“, „aš žinau, ką kalbu“ ir t.t. Tai pirmiausiai net nėra nuomonė.

Bet kokiu atveju, jūs to žmogaus klausytis nenorėsite, nes jaučiatės patogiai ir užtikrintai. Jūs iš vidaus nejaučiate signalo, kuris sakytų, kad reikia geriau, reikia pasitempti, čia taip dar blogai. Kai jūs dirbate taip, kaip mokate, ir jums šią akimirką tai yra gerai, kritikos nereikia. Tokiu atvejus naudingiausia – tiesiog palaikymas.

Jeigu man gerai, aš nenoriu žinoti, kaip galima dar geriau, ar kaip galima kitaip. Man pakanka taip, kaip yra, vadinasi, aš šį momentą nenoriu tobulėti, gerinti savo įgūdžių ir kažko keisti. Be abejonės, gal kitą mėnesį viskas ar kai kas pasikeis ir jau sieksiu išgirsti kritiką.

Dabar gali būti sunku viską, ką parašiau, apdoroti, ar galbūt manote, kad tai visiškai nelogiška. Bet visą straipsnio esmę pasakysiu vienu sakiniu – jei aš nenoriu ar nepriimu kritikos, vadinasi, man jos nereikia. Jei aš ateinu ir klausiu, domiuosi, komunikuoju tam tikru klausimu, norėdamas patobulėti, tada aš noriu išgirsti kritiką – noriu matyti daugiau ir kitaip.

Gauti kritiką jos nenorint iš esmės nebūtų blogai, bet tai yra tam tikra neapykanta ir nepasitenkinimas, paslėptas po šiais žodžiais. Įsivaizduokite, ar jums iš tikrųjų kritikos reikia, jei tasai „kritikas“ ateina ir pasyviai agresyviu būdu aiškina, kaip jums reikia gyventi, kur „pasitempti“, kur jūs klystate, ko jūs nemokate?

Nuoširdžiai sakau – atskirkime, kas yra kritika, ir nustokime neapykanta, nepasitenkinimu (kad gerai ir užslėptu) pagrįstus žodžius vadinti kritika. Kritika turi būti išsakoma tik tada, kai žmogus nori jos sulaukti, nes kitu atveju ji vis tiek bus „numesta į šiukšlinę“ ar tiesiog praklausyta.

Kritikos žodžius veikiau vertėtų pakeisti palaikymo žodžiais ar tiesiog tyla, jei nesugebame išreikšti empatijos.

Nerijus Pugačiauskas