Padarėte? Gerai.

Dabar viską išbraukite ir išmeskite, nes klystate.

Manymas, kad negaliu pasirinkti, nėra tas pats kaip realios galimybės pasirinkti nebuvimas.

Labai lengva save įtikinti, kad „Oi, negaliu rinktis, tai va, dabar turiu kentėti, taikstytis, vargti. Ką gi čia jau bepakeisi?” Ogi viską galima pakeisti.

Man pačiam kartais labai sunku atsitraukti nuo šios mąstysenos, nes ji labai „patogi”. Jei neturi pasirinkimo, lyg ir ne tavo atsakomybė, kad taip gyveni, lyg išvis nereikia turėti atsakomybės, nes juk ne aš taip nusprendžiau. Dėl to galima skųstis ir verkšlenti, kad blogas gyvenimas, nepatinka, nusibodo, nes juk ne aš taip pasirinkau. Į tokią padėtį mane įstūmė likimas, pats gyvenimas, gal dar tėvai ar draugas, nes kažkada kažką liepė taip daryti ir iki šiol darau tai save apgaudinėdamas, kad negaliu kitaip.

Tai yra pasiteisinimų kratinys ir vergiškos asmenybės bruožas. Savo gyvenimo vadžias perduoti tam neapčiuopiamam likimui, gyvenimui (ką jis išvis šioje situacijoje reiškia?), aplinkiniams žmonėms mėgsta daugelis. Bent dalinai. Retai žmogus visiškai nepriklausomai priima sprendimus ir proporcingai prisiima atsakomybę už juos.

Lengviausias būdas atpažinti, ar man būdinga tokia mąstysena, yra savęs paklausti vieno klausimo. Prisiminkite, kai kažkada jums kažkas nepasisekė, susimovėte, prastai jautėtės dėl to. Ar jūs kaltinote kitus? Ar sakėte: „va ten tas ne laiku pasipainiojo, kodėl jis nepadėjo, o ar jiems aš nerūpiu?” Jeigu taip buvo, jums būdingas nenoras prisiimti atsakomybę ir valdyti savo gyvenimą.

Galima surasti begalę išorinių veiksnių, neleidusių pasiekti to, ko norėjome, bet kas iš to? Kokia nauda? Ar kitą kartą tai kažkaip leis geriau pasielgti? Tikrai ne. Leis, jei turėsiu aiškius prioritetus, darysiu kitaip, bandysiu atrasti naujus būdus, kelius tikslui pasiekti. Šiuo atveju nebereikės vėl pildyti pasiteisinimo sąrašo. Tada matysiu svarbiausią dalyką: „Aha, aną kartą išėjo blogai, bet tada pamąsčiau, padariau tą ir aną ir kitą kartą jau išėjo geriau, o jei dar kažką padaryčiau, galbūt dar geriau būtų? Va, tikrai galiu kažką pakeisti.”

Priimu sprendimus pats, vadinasi, galiu kažką keisti, turiu pasirinkimą, prisiimu atsakomybę.

Atsakomybė už savo gyvenimą ir suvokimas apie pasirinkimą yra tiesiogiai susiję. Žmonės, manantys (sau taip įteigę), kad negali rinktis, nenori prisiimti ir atsakomybės. Jei ne aš nusprendžiau, kaip galiu už tai būti atsakingas?

Tokie žmonės dar nėra išaugę iš vaikystės stadijos, kai beveik visą atsakomybę prisiima tėvai. Tik natūraliai palaipsniui vaikas turi prisiimti vis daugiau atsakomybės, nes jis auga, išmoksta daugiau dalykų atlikti savarankiškai, formuojasi asmenybė. Deja, šioje stadijoje kai kurie žmonės užstringa ir atgyvena visą gyvenimą kaip vaikai – priklausantys nuo kitų ir pilnai neatsakantys už save.

Kiek galiu, tiek gyvenimą keičiu, o ko iš tikrųjų negaliu pakeisti ar nepavyksta, priimu kaip esatį ir nesipriešinu, nes tai tik bereikalingas jėgų švaistymas.

Nerijus Pugačiauskas