Paradoksalu, bet susikurti paprastą gyvenimą nėra paprasta. Reikia daug žinoti apie save – suprasti poreikius, norus, suformuoti aiškią vertybių sistemą, elgtis moraliai, išsikelti tikslus, turėti prioritetus, būti sąmoningam. Išties daug punktų, kuriuos privalu pažymėti kaip įgyvendintus savo darbų sąraše. Bene geriausia priemonė minėtam siekiui – minimalizmas. Kodėl? Minimalizmas ir yra paprastas gyvenimas. Pritaikius minimalizmo principus, apie kuriuos rašiau ankstesniame straipsnyje, paprastas gyvenimas jau dalinai pasiektas – daiktine prasme ir šiek tiek dvasine.
Tačiau ką daryti dabar? Išsikelti prioritetus.
Svarbu sekti savo laiką ir (pa)stebėti, kam daugiausiai jo skiriama. Dažnai tai priverčia jaustis nepatogiai, kadangi išvados būna kitokios, nei tikėjomės. Priežastis – iškreiptas supratimas apie save. Paprastai įsivaizduojame save esančius produktyvesnius, darbštesnius, pareigingesnius, labiau atsidavusius. Mums atrodo, kad daug laiko skiriame darbui, kūrybai, prasmingam buvimui su šeima ir draugais, kokybiškam poilsiui, tobulėjimui, bet dažnai tai – tik iliuzija.
Pamatome, kad dirbame iš tikrųjų ne tiek daug ir ne taip gerai; kūryba vyksta, kada prisimename; artimiems žmonėms irgi skiriame tik vieną kitą valandą ir panašiai. Prioritetai matuojami ne pagal tai, kaip kalbate, kad mylite save draugus, bet kiek (ir kokio, aišku) jiems laiko skiriate.
Laikas – ribotas resursas. Taip pat kaip ir pinigai. Dėl to kontroliuokite, kam skiriate savo laiką, nes daugiausiai jo turėtų sulaukti tai, kas nuoširdžiai rūpi, patinka, yra aktualu.
Būnant sąmoningiems dėl to, ką ir kiek veikiame, ateina intencionalumas. Rutiną, hobius, užsiėmimus, įpročius formuojame mes patys, pritaikydami tik tai, kas būtent mums tinka ir padeda. Darau ne todėl, kad kažkada kažką mačiau ir patiko, ne dėl to, kad nežinau, ar ne dėl to, kad taip tėvai darė. Darau taip ir todėl, nes tai gera ir naudinga man. Aišku, visiškai natūralu imti pavyzdį iš aplinkinių, eksperimentuoti su įvairiais dalykais, bet svarbu, kad tai, kaip jau minėjau, vyktų su intencija. Todėl keičiamės ir gyvename taip, kaip geriausia mums patiems, suvokdami veiksmų priežastį ir prasmę.
Taip gyvenant natūraliai pradedame ieškoti to, kas pagerintų gyvenimo kokybę. Tampate mažiau linkę į savidestruktyvius įpročius ir mąstymą. Mažiau kenkiame patys sau, nes susiformuoja gilesnis, atviresnis, nuoširdesnis ryšys su pačiu savimi, todėl norime stengtis, branginti, tausoti ir mylėti save.
Pats žmogus – taip pat ribotas resursas. Dėl to privalu suteikti gėrį sau, nes tik egzistuoti ar būti neužtenka, reikia klestėti, jaustis mylimam, užtikrintam, visavertiškam.
Kai žmogus užmezga tokį ryšį su savimi, kuriame save gerbia, brangina, rūpinasi, klauso vidinio balso, tampa daug paprasčiau gyventi. Nereikia nuolat ieškoti neatrastų dalykų, paskęsti netikroje turtų laimėje ar užpildyti save kito meile.
Suvokiama, kad viskas, ko reikia, yra mano paties viduje, o išoriniai dalykai tampa it naudingu įrankiu, o ne priemone užkaišioti savo nevisavertiškumui. Kitaip sakant, nebereikia ieškoti, ko nepametėte, nes viskas jau yra duota.
Štai čia turbūt ir įvyksta pagrindinis lūžis, kurio metu pasikeičia požiūris į materialius dalykus. Tikras minimalistas (ką tik aprašytas žmogus) neneigia daiktų svarbos bei naudos. Toks žmogus gyvena materialaus ir dvasinio pasaulio darnoje. Šie dalykai jo gyvenime egzistuoja kartu, bet vienas kito nepakeičia ir neužpildo. Daiktai tampa priemone dirbti, kurti, mokytis, atrasti, o dvasinis pasaulis padeda neprarasti ryšio su savimi, išlaikyti vidinę harmoniją, skleisti meilę bei šilumą.
Čia, mano nuomone, ir yra minimalizmo esmė. Abu minėtieji pasauliai yra svarbūs ir būtini, todėl vieną neigti, o kitą sureikšminti nėra išeitis. Išeitis – pripažinti abiejų pasaulių reikalingumų bei naudotis jų suteikiama nauda ir gėrybėmis. Todėl nepamirškite – visko, ko jums reikia, jau turite, o visa kita pasieksite, jei pasinaudosite tuo, ką turite.
Nerijus Pugačiauskas
