A.Valionis aiškiai sako, kad pasimokę iš pastarojo meto įvykių Ukrainoje, mes turime iš naujo „perkrauti santykius su Lenkija“. Jo kolega Lietuvos diplomatijos vadovas Povilas Gylys taip pat mato tokį poreikį ir pabrėžia, kad draugiški santykiai su Lenkija leido mums įstoti į Europos Sąjungą ir patekti į NATO. Tačiau pastarasis savo pamąstymuose apie prastą Lenkijos-Lietuvos santykių būklę labiau filosofuoja, drumsčia, eina intelektualiais aplinkkeliais, nei kažką iš tikrųjų siūlo.

A.Valionis pripažįsta, jog santykiai tarp Vilniaus-Varšuvos pablogėjo ir dėl to, kad „mes neįvykdėme savo įsipareigojimų“. P. Gylys savo ruožtu murma, kad kai kuriuos klausimus galėtume apmąstyti, bet, pasak jo, ne spaudimo ar netgi šantažo sąlygomis. Kad pagrįstų savo tezę apie šantažą, buvęs mūsų URM šefas priekaištauja Lenkijos politikams dėl visų netakto ir nuoskaudų apraiškų (kurias, matyt, atidžiai kolekcionuoja), padarytų mums per paskutinį penkmetį.

Prezidentas B. Komorowskis pavadino mus „Lietuvos ožka“, R. Sikorskis tiesiog sakė, kad mes nesame joks Lenkijos strateginis partneris, skundėsi ir padarė vienintelę teisingą išvadą, kad asmenų pasikeitimas Lenkijos valdžios viršūnėje tapo kardinalia mūsų santykių pablogėjimo priežastimi. Dabartiniams Lenkijos lyderiams P. Gylys negaili epitetų ir apibrėžimų: „arogantiškas“, „žeminantis“, „traktuojantis iš aukšto“ ir t.t.

Apibendrinant kontraversiškus ministro pastebėjimus reikia pastebėti, kad jo mąstymo trūkumas yra tas, jog jis koncentruojasi ties smulkmenomis, nereikšmingais ir nesvarbiais klausimais, pamiršdamas apie visos problemos esmę. Jo tezė dėl tariamo dabartinių Lenkijos valdančiųjų šantažo Lietuvos atžvilgiu (kas yra lietuvių užsispyrimo priežastis) yra tokia netikra, kad anksčiau dvišaliuose santykiuose buvo tikrai ilgas „politinės meilės“ laikotarpis.

Aleksandras Kwasniewskis, „gerai suapvalintas“ politikas, kaip jį apibūdina tautiečiai, tikrai buvo taip toli nuo spaudimo Vilniui  darymo, kaip toli yra Žemė nuo Marso. Ir kas iš to?  Rezultatas – nulis! Net mažiau nei nulis - uždainuosiu kaip „Lady Pank“. Juk užuot sprendę problemas Vilniuje, pradėjo jas dauginti. Be to, akivaizdžiai sumenkindami daugybę nesuskaičiuojamų pažadų,  ignoruodami tarptautinius įsipareigojimus – ir tai turėjo Lietuvai pagaliau baigtis taip, kaip ir  baigėsi. Netekome draugų, regione tapome izoliuoti. Nukentėjome dėl  kelių utopinių A. Ažubalio Baltoskandijos idėjų. Kad tik toliau nuo Lenkijos.

Gerai, kad šiandien svarstome ir stebėdami pasaulio įvykius pripažįstame, kad „be Lenkijos esame silpnesni“ (cituoju A. Valionį). Mano nuomone, ne tik istorija, ir bet savisaugos instinktas turi pranešti mums, kad šiandien mes turime grįžti prie bičiuliškų, patikimų santykių su Varšuva. Prie  glaudžios sąjungos su Lenkija, kuri yra patikrintas ir patikimas mūsų draugas.

O kas dėl pažadų ir įsipareigojimų, tai juos vykdyti nėra jokia gėda ar negarbė. Tai rodo mūsų patikimumą būtino ir neturinčio alternatyvos regione sąjungininko atžvilgiu...
             
Tadeuš Andžejevski