Šiandien, jau pristatydamas savo darbus parodoje, aš žinau, kas yra kokybė, talentas, darbas ir laimė.

Fotografuoti pradėjau būdamas maždaug 12 metų. Mėgau su telefonu įamžinti vieną kitą gamtos vaizdą, padaryti kažkieno portretą. Kodėl ir kaip užgimė šis pirmasis noras fotografuoti, sunku pasakyti, nes nei šeimoje, nei aplinkoje jokių fotografų nepažinojau arba bent jais nesižavėjau. Tik pradėjęs užsiimti šia veikla nelaikiau jos savo hobiu ar pomėgiu – aš tiesiog fotografavau ir to visiškai nesureikšminau.

Prieš keletą metų viskas pradėjo keistis, kai įsigyjau profesionalų fotoaparatą. Tada suvokiau, kad aš iš tikrųjų mėgstu fotografuoti ir noriu tuo rimtai užsiimti. Greitai mano hobis virto ir realiu darbu: daug patirties įgyjau dirbdamas naujienų portale – fotografavau renginius, šventes, paruošiau fotoreportažų iš įvairiausių vietovių.

Vėliau supratau, kad darbas naujienų portale nebuvo tai, kuo aš nuoširdžiai norėjau užsiimti, todėl pastaruosius metus skyriau vien meninei fotografijai. Labiausiai mėgstu fotografuoti žmones ir gamtą, todėl stengiausi save tobulinti būtent šiose fotografijos kryptyse. Tai buvo puikus sprendimas, nes jaučiu, kad per 2018 metus padariau milžinišką progresą ir nuoširdžiai džiaugiuosi savo padarytomis fotografijomis.

Kalbant apie mano kūrybos braižą, iš pirmo žvilgsnio daugelis mano fotografijų gali pasirodyti pakankamai minimalistiškos, rimtos ar netgi niūrios. Tokį efektą sukuriu dažnai naudodamas juodai baltos spalvos efektus ir susikoncentruodamas ties vienu objektu. Mano pagrindinis tikslas su nuotrauka –  sukurti tam tikrą nuotaiką, perduoti emociją, jausmą.

Dėl to ir pasirinkau fotografuoti tai, kas gyva – žmones ir gamtą. Šie dalykai yra nuolat kintantys ir kiekvieną dieną spinduliuoja skirtingas emocijas, todėl aš stengiuosi tą emociją užfiksuoti, o kartais ir priešingai – sukurti realybėje nematomą, priešingą jausmą.

Noriu pabrėžti, kad nuotraukai išties reikia labai daug: laiko, žmogaus, technikos, stebuklingo gamtos ženklo (saulės spindulio, ryto rasos, byrančių rudens lapų), įkvėpimo, nuojautos, kada spustelti mygtuką, fiksuojantį kadrą.

O dar paskui turi spręsti, gyvuos nuotrauka, ar bus negailestingai ištrinta. Tai ne – vien grožis, bet ir kova, drama, išgyvenimas ir mirtis. Bet galiausiai – nesunaikinama amžinybė, sustingusi kadre.

Toks yra mano santykis su fotografija ir viliuosi, kad šios nuotraukos suteiks ne tik estetinį pasigėrėjimą, bet ir kažką sužadins jumyse.

Nerijus Pugačiauskas