Visi, stebintys donkichotiškas R. Pakso kovas, žino, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre nurodė Lietuvai atšaukti iki gyvos galvos paskirtą bausmę (draudimą siekti pareigų, reikalaujančių priesaikos) prezidentui, pašalintam iš pareigų apkaltos būdu, kaip neproporcingą. Norint įgyvendinti neskundžiamą Strasbūro nuosprendį, Lietuvoje reikėjo pakeisti Konstituciją. Procedūra buvo pradėta. Pirmas Seimo balsavimas šiuo  klausimu  buvo sėkmingas.  Reikėjo dar dviejų, tad atrodė, kad einama tinkama linkme. Atrodė...

Konservatoriai staiga pakeitė frontą ir paskelbė, kad eiliniame balsavime jau  balsuos „prieš“ (pirmą kartą kai kurie balsavo „už“). Kadangi be opozicijos balsų Konstitucijos pakeisti neįmanoma, partija „TT“ prašymą atsiėmė. R. Paksas vėl liko ant ledo.

Atsiradus progai, pasityčiota ir iš Temidės. Konservatoriai, kuriems nuo lūpų nenueina banalybės  apie pagarbą įstatymui, teisiniams valstybės pamatams, šį kartą be skrupulų į šią teisę... nusispjovė. Juk taip jiems politiškai naudingiau. R. Paksas politinio autsaiderio ir nevykėlio vaidmenyje  jiems tiko. Buvo galima net parodyti Europai, kad Lietuvoje vykdomi Strasbūro teismo sprendimai. Tegul šis Paksas, kuris jau nebe erelis, šiek tiek pasidžiaugia – pažaidžia rinkimus. Juk tai niekis.

Tuo tarpu pasipylė smūgiai Darbo partijos populiarumui. Jos reitingai staiga pradėjo kristi. Kai kurie V. Uspaskicho rinkėjai persimetė į R. Pakso stovyklą ir „nevykėlio“ stulpeliai pradėjo augti. Naujausi tyrimai parodė,  kad jis net į antrąjį turą patektų kartu su D. Grybauskaite. Ir šioje vietoje konservatorių pagarba įstatymams  mirė. Jie greit išmetė iš galvos Europą, Strasbūrą ir konvencijas. Apie kokią teisę galima kalbėti, jeigu V. Landsbergio numylėtinė pajuto grėsmę. Konservatoriai labai drąsiai iš pirmo plano puolė valyti nepageidaujamus jos konkurentus.

Niekas negelbėjo nepaisant to, kad R. Paksas parodė savo nuolankumą ir per televiziją net atsiprašė rinkėjų: „Jei kas negerai, tai ne aš“, – (tokia buvo opozicijos sąlyga, kad būtų balsuojama dėl Konstitucijos pataisos). „Konservai“ griežtai pasakė – ne. Nugalėjo noras turėti savo žmogų Daukanto aikštės rūmuose. Kaip patys pripažįsta, savo kandidato iškelti jie negali (ir taip jau du dešimtmečius; kai vieną kartą iškėlė savo ikoną, žinome, kuo viskas baigėsi „ikonai“). Taigi jie turi pasitenkinti kandidate, kuriai V. Landsbergis jaučia silpnybę. Visas jo idėjas ši suvokia staigiai ir jas įgyvendina, net jei jos yra tik senstančio profesoriaus manijos ir fobijos.

Kalbančioji tiesą, kitaip – Raudonoji Dalia, kuri, kaip atskleidžia buvęs jos patarėjas Linas Balsys, savo prezidentavimą kopijuoja iš Baltarusijos-Maskvos pavyzdžių (intrigos, šantažas, gudrybės, kerštingumas ir t.t.), gali pasikliauti aklu konservatorių atsidavimu. Politiniai mastodontai šliejasi vieni prie kitų, kad išsilaikytų valdžioje.

Tadeuš Andžejevski