– „Pysmo“ mums atsiuntė berkutas Jakunosičius, kaimynas iš pietų, kurį į mūsų garbingą kompaniją ES jau keletą metų nuolankiai kviečiame, – tuoktuvių pasitarimą pradėjo Grifė-Gryfauskaitė – didingas paukštis, kuris šiuo metu valdo Lituaniją. – Laiške chochliandiškas berkutas rašo, kad mielai su mumis draugautų ir, kaip senais laikais būdavo, draugiškus santykius ES palaikytų, tik kad „hrosziw“ jam per mažai „siūlome“, todėl kol kas mums tik „zdorovienki byly“ siunčia, – skaitė Grifauskaitė laišką, kurį berkutas baigė skųsdamasis, kad maskolių vanagas Putas-Bliutas „rozsierdivsia diuže“, kai sužinojo, kad Chochliandija stoja į Sąjungą „pieredom“, o į maskolius – „zadom“.
– Šis berkutas yra nenuoširdus kompanionas, – pradėjo pasipiktinęs čiulbėti apsėstas didybės manijos žvirblis Land' čiulbis. – Reikia į jų Maidaną mūsų lituaniškus dagilius skubiai siųsti, kad jauniems kazokams pridėtų vilties ir šį nedėkingąjį pamokytų, plunksnas jam gerai patampytų, – jau beveik šaukė Land' čiulbis, kai tuokvietę žygiui į berkutą kurstė. Toks rėksmas pažadino iš miego kurtinį, fanatiką Son-Songą, kuris minutėlei buvo paniręs į žiemišką egzaltaciją. Susigėdęs, kad tokio svarbaus pasitarimo metu susikompromitavo, pradėjo savo netaktą maskuoti riaumodamas iš visų plaučių:
– „Siųsti, siųsti dagilius, kurių pas mus pakankamai. Parodysime šiems maskoliams, kaip dėl mūsų rinktinio pieno, mūsų skanių sūrių reikšti nepasitenkinimą. Ir dar išdrįsta mums sienas blokuoti, niekšeliai ir bulių uodegos“, – putojo kurtinys ir įsikarščiavęs pradėjo imituoti karinius šokius.
Dėl tokios karinės retorikos šiek tiek nerimavo naktinis garnys Butkauka, kuris yra tokios prigimties, kad kiekvienu atveju gali būti „už“ ar net „prieš“.
– Taip, taip, siųsti, siųsti, bet ... truputį palaukti, – pradėjo kaip įprasta neryžtingai. – Reikalas yra nacionalinės svarbos, todėl gal paskirti kokią komisiją. Gal šiek tiek atidėti, išklausyti kokį nors išmintingą patarimą, – murmėjo vis painiau, slaptai tikėdamasis, kad jeigu visa ta painiava ilgai užtruks, tai gal kaip nors savaime išsivaikščios.
Gana netikėtai pasiūlymui pritarė Grifė-Grifauskaitė, kuri, tiesa, nuoširdžiai nekentė naktinio garnio dėl to, kad jai valdant Lituaniją šis valkiojosi po kojomis. Tačiau šiuo klausimu greitai suprato, kad būtent jai gali pasitaikyti „garbė“ išskristi į audringą ir pavojingą Maidaną (kuriame ir į snapą netyčia galima gauti), todėl pradėjo kartoti paskui Butkauką:
– Palaukim, palaukim, neskubėkim...
– Ir tegul man žąsis įspirs,– neiškentė Grifės vilkinimo Vit'ka Gerbiamasis, adaptuotas Sibiro varnėnas, turintis asmeninių sąskaitų su Grifauskaite. Jis visada čirškėjo iš keršto:
– Jei jūs bailiai, tai aš drąsos nestokosiu, – atsistojo išdidžiai varnėnas Vit'ka ir drąsiai suriko pelėdai frau Lory Grau. – Skrisk tuojau į Maidaną ir gerai ten pasidarbuok!
– Uhu-uhu, – suplevėsavo sparnais pagirta pelėda ir, niekinamai pažvelgusi Grifės pusėn, nulėkė į pietus berkuto karalystės kryptimi.
Tuokvietė pritilo. Paukščiai tylėjo, tarsi išsigandę savo parodomosios narsos. Ypač pasibaisėjo Grifė, kuri, būdama tik snapu stipri, pati kartą sunkiais Lituanijai laikais bendradarbiavo su maskoliu. Tačiau mirtina tyla truko neilgai:
– Ir tegul mane žaibas trenkia! Pirmininkaujame gi Sąjungai, – pirmas susiprato Land' čiulbis, nes burnotoji pelėda nuskrido ne tik mūsų, bet ir ES vardu. Atsikvėpė su palengvėjimu ir ėmė giedoti: „Razom nas bohato, nas ne podolaty...“
Tadeuš Andžejevski
