Mūsų kaimynų vakaruose Vidaus reikalų ministerija, norėdama paminėti Lenkijos atgimimo 100-asias metines, paskelbė naujo Lenkijos paso, kuriame turi atsirasti motyvai, susieti su nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, projekto konkursą. Pasiūlymų su nepriklausomybės motyvais pasirodė daug, o tarp jų – ir Vilniaus Aušros vartai. Kurie iš jų galiausiai atsiras paso puslapiuose, balsuodami nuspręs patys lenkai. Jie dar turi laiko iki rugsėjo 10-osios. O kol kas neginčijamą pirmenybę įgijo Vilniaus Aušros vartai.

Šis faktas sukėlė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos susirūpinimą. Varšuva buvo informuota, kad Aušros Vartai neturi būti vaizduojami Lenkijos pasuose. Kodėl? Nes „reikalas yra subtilus“, ypač atsižvelgiant į sunkius Vilniaus ir Vilniaus krašto istorijos laikotarpius. L. Linkevičius pridūrė, jog jis girdėjo, kad Ukraina taip pat yra susirūpinusi, kai kalbama apie Lvovo ereliukų kapinių vaizdo naudojimą.

Lietuvos diplomatijos vadovo argumentas, pateiktas visuomenei tam, kad pagrįstų jo poziciją, buvo tiktai vienas. Negerai, kad Lenkijos pasuose būtų naudojamos grafikos su kitos šalies teritorijos motyvais. Kodėl negerai, L. Linkevičius išsamiau viešai nepaaiškino, palikdamas vietos prielaidoms ir spekuliacijoms.

Blogai, kad nepaaiškino, nes asmeniškai man būtų įdomu išgirsti bet kokius racionalius argumentus. Pavyzdžiui, kodėl Aušros vartus reikia „privatizuoti“, ir jų atvaizdas, kaip religinio, šimtmečius lenkų garbinamo kulto naudojimas, turi būti tabu mūsų vakarų kaimynams.

Nežinome, kokius sveiko proto argumentus galėjo panaudoti L. Linkevičius. Tuo tarpu man visas tas reikalas priminė labai panašų atvejį iš santykių su Lenkija pradžios, kai mūsų šalys atgavo pilną suverenitetą. Tada politikų ir inteligentų elitui buvo iškilusi dilema sprendžiant, kaip lenkai savo kalba turi vadinti mūsų sostinę. Daugelis mokslininkų, etimologų ir kitų lenkų klausimų žinovų, kaip antai Z. Zinkevičius, aiškino, kad lenkai pavadinimo Wilno Gedimino miesto atžvilgiu neturi teisės naudoti, nes jis yra istoriškai neteisingas, revanšistinis, siejamas su lenkų miesto okupacija. Todėl Wilno lenkai turėtų vadinti Wilnius. Mes visi prisimename tų laikų kalambūrus, kaip antai „ išvykau į Wilniusą, nes Wilniuje gražu“. Jeigu kas nors jau juokiasi ir galvoja, kad tai mano fantazijos, paimkite tų laikų spaudą ir pamatysite, kad nejuokauju ir nieko neišgalvoju. Laimei, galiausiai frazė „išvykau į Wilniusą“ karjeros lenkų kalboje nepadarė, nes sveikas protas buvo stipresnis nei kieta Z. Zinkevičiaus galva.

Šiandien ginčas dėl pavadinimų ir simbolių grįžta šiek tiek kitokia forma, nes jis yra susijęs su teise naudoti Aušros vartų atvaizdą. Lenkams – nesvarbu, kur jie gyvena – ar Lenkijoje, ar kažkur toli už vandenyno – Aušros vartai pirmiausia yra šventa kulto, ypatingo Dievo Motinos garbinimo vieta, su kuria gali lygintis tik Jasna Góra. Ministrui L. Linkevičiui Aušros vartai – tik fizinis objektas, teritorija, o lenkams – transcendentinė vieta, neatsiejama nuo jų istorijos.

Jei Aušros vartai Lenkijoje kada nors turėjo teritorinę prasmę, tai tik Žečpospolitos žemių apsaugos nuo grėsmių iš Rytų kategorijoje. Ir šiame kontekste mūsų vakariniai kaimynai Aušros vartus mini kaip tam tikrą simbolį Lenkijos nepriklausomybės šimtmečio kontekste. Jiems tai simbolis, kuriuo tapo Aušros vartų Dievo Motina atgimstančios lenkų armijos laimėtoje pergalėje prieš bolševikų audrą, kuri mirtinai grėsė ir Lenkijai, ir Vilniui, ir Lietuvai. Lenkai grėsmes akivaizdoje meldėsi šių žemių Sergėtojai ir buvo išklausyti. Atminimas „Motina, dėkoju Tau už Vilnių“ kaip padėkos forma ir šiandien kabo Aušros vartų koplyčioje. Ją pakabino maršalka J. Pilsudskis, kai Dieviškoji Apvaizda 1919 m. leido jam išvaryti bolševikus iš mylimo miesto. Tokia buvo tų dienų istorija ir tokie buvo simboliai, kuriuos šiandien lenkai nori pagerbti savo pasų puslapiuose. Ar tame yra kažkas blogo? Ar šiame kontekste yra antilietuviškas charakteris? Gink Dieve...

Tačiau, jei ministras L. Linkevičius remiasi argumentu, neva mes neturėtume naudoti simbolių, kilusių iš kitos šalies teritorijos, norėčiau jo paklausti, ar mes to nedarome patys? Ar Mažosios Lietuvos negarbiname kaip mūsų Lietuvos raštingumo lopšio, ar ypatingai nevertiname K. Donelaičio ir jo tėvynės, kur jis išleido pirmąjį spaudinį lietuvių kalba? Eksponuojame, garbiname, naudojame simboliką. Ir gerai, nes tokia buvo mūsų Lietuvos istorija, todėl turime teisę tai daryti.

Bandau, žinoma, įsiklausyti į mūsų Lietuvos bendrapiliečių jautrumą ir priimti jų argumentus, kai jie yra logiški ir teisingi. Tačiau manau, kad Aušros vartų atvaizdo „privatizavimo“ atveju vis dėlto ignoruojame milijonų lenkų jautrumą, kuriems Aušros vartų Dievo Motina yra įrašyta į jų giliausius sielos klodus, ir jie niekada nedrįso jos atvaizdo naudoti instrumentaliai, konjunktūriniais, politiniais ar ekonominiais tikslais.

Todėl mes negalime jiems kelti netikrų priekaištų...

Tadeuš Andžejevski