Prezidentė D. Grybauskaitė, pasak žiniasklaidos, „prarado kantrybę“ ir... „įgaliojo vyriausybę padaryti viską, kas įmanoma“. Savo atstovės žiniasklaidai lūpomis ji teigia, kad susidariusi „situacija yra pirmas rimtas beveik metus dirbančios vyriausybės išbandymas“. Atrodo, kad prezidentė, iki šiol noriai vaidinusi šerifo-revolverininko (užsipuolančio ką nors be pagrindo), kuris valdydamas šalį kišasi į viską, vaidmenį, staiga – kai situacija tapo rimta – atsižadėjo savo pareigų ir visą atsakomybę verčia vyriausybei. Iš tiesų vyriausybė yra tam, kad spręstų ekonomines problemas, tačiau šio „ekonominio karo“ atveju situacija akivaizdžiai susijusi ne su ekonomika, o su politika.

Turbūt niekas neabejoja, kad Kremliui svarbi ne Lietuvos sūrių kokybė, o politiniai įvykiai, kurių dalyvė yra Lietuva (aukščiausiojo lygio ES susitikimas Vilniuje dėl susitarimo su Ukraina, ginčas su „Gazpromu“). Kadangi mes susiduriame su politika, prezidentė turi visapusišką progą pasirodyti – galų gale ji yra bendrai atsakinga už Lietuvos užsienio politiką. Pasakysiu daugiau – prezidentė turi daugiau erdvės už dabartinę vyriausybę pasirodyti, nes beveik penkerius metus kuria ir nukreipia tam tikra linkme Vilniaus užsienio politiką, tuo tarpu vyriausybė daro tai tik nepilnus metus. Taigi prezidentė dabar gali pasigirti savo penkerių metų pasiekimų vaisiais.

Tikriausiai ne šiandien sužinojome, kad Kremlius įpratęs naudoti spaudimą ir ekonominį šantažą, kad pasiektų savo politinius tikslus. Taip pat turbūt visiems aišku, kad maža Lietuva neturi jokių šansų savarankiškai atsispirti Kremliui. Ginče su juo Lietuva gali tikėtis tik ES ir savo draugų joje pagalbos. Briuselis, žinoma, žodžiu palaikė Vilnių pareikšdamas, kad pasitiki lietuviškų gaminių kokybe. Tačiau šito aiškiai nepakanka. Reikalingas tvirtas regioninių Lietuvos sąjungininkų, jos kaimynų ir draugų siekis daryti didesnį spaudimą tiek ES valdžios institucijoms, tiek Kremliaus diktatoriui. O kur yra mūsų draugai, norėtųsi paklausti ponios prezidentės. Gal Stokholme, Helsinkyje ar Osle? Kadangi, atrodo, ten geopolitiškai buvome D. Grybauskaitės „patalpinti“. Ar kas nors tikrai tiki, kad skandinavai domisi Telšių sūrių kokybe arba Žemaičių ožkų ar karvių sveikatos būkle? Juokauju. Vargšė Lietuva, konfliktuojanti su Rusija, jiems yra reikalinga ne daugiau už penktą ratą vežime. Tik kaimynystėje Lietuva gali rasti sąjungininkų, su kuriais ją sietų bendri tikslai, bendri interesai ir poreikis kartu gintis nuo grėsmių. Tik dabartinės prezidentės politika atvedė prie to, kad tokius sąjungininkus atgrasėme.

Krizė, be abejo, yra. Ir tai neabejotinai yra mūsų šalies pastarųjų metų užsienio politikos kurso padariniai. Prezidentė, užuot įpareigojusi Vyriausybę, geriau pati sau duotų rekomendacijas, kaip išeiti iš regioninės izoliacijos ir atgauti sąjungininkus, kadangi skurdą mes turime, o tikrų draugų trūksta. Ir tai yra problema.

Tadeuš Andžejevski