„Peripetijos“ – tikriausiai per silpnas žodis, nes meno žinovai, vos susipažinę su konkurso darbais, patyrė šoką. Darbų meninis lygis išvertė iš koto... dėl talento stokos, vulgarumo ir vizijos nebuvimo. „(...) tai būtų ne J. Basanavičiaus atminties įamžinimas, o išniekinimas“, – 80 meno ekspertų, besipriešinančių tokio lygio konkursui, net virė iš pykčio ir apmaudo savo laiške. Ir nenuostabu. Net pažvelgus į siūlomų paminklų maketus ne profesionalo, o mėgėjo akimis, neaišku, ar juoktis, ar užjausti dėl traumos, kurią patyrė aštrus meno kritikų estetikos jausmas.
Monika Krikštopaitytė, žurnalo „7 kultūros dienos“ vyriausioji redaktorė, pašiurpo pamačiusi pasiūlymus. „Visi suglumę, mat pasiūlymai iš tikrųjų „neišeina“ iš Stalino ir Leninio klišių“, – neslėpė pasipiktinimo ir pridūrė, kad „jei bent vieną skulptūra atsirastų prie filharmonijos – tai būtų kažkas paradoksalaus ir įžeidžiančio J. Basanavičių“.
Iš tiesų, galima suprasti M. Krikštopaitytės nuostabą pažvelgus, pavyzdžiui, į maketą, vaizduojantį Patriarchą lengvabūdiškoje padėtyje, besiremiantį kažkuo panašiu į aukštyn kojom apverstą šluotą, nors, spėju, pagal autoriaus ketinimus tai turėjo būti medis, tik vizualiai atrodantis tarsi lazda su viršuje kyšančiomis vytelėmis – lygiai taip pat, kaip raganos šluotoje. Kitas pasiūlymas – stabaras džentelmenas, iš profilio primenantis Patriarchą su vėliava rankoje, kuri turėtų vaizduoti „trispalvę“.
Laimei, variantas, kurį Komisija paskelbė nugalėtoju, yra kitoks. Galbūt banalus savo paprastumu, bet bent jau besilaikantis žemės. Paminklas vaizduoja J. Basanavičių, einantį į priekį su lazda rankoje. „Drąsiai žengia į ateitį“, – įžiūrėjo paminklo viziją komisija ir šį pasiūlymą paskelbė laimėtoju. To ir laikykimės.
J. Basanavičius žengia į ateitį, bet neaišku, į kokią. Bent jau taip mano Tarptautinių santykių docentė, lietuviško identiteto tyrimų specialistė Nerija Putinaitė, teigianti, kad „J. Basanavičius nėra aktualus“. Interviu „Lietuvos žinioms“ N. Putinaitė yra labai kategoriška, apibūdina Patriarchą kaip Lietuvos etnokultūros nacionalistą, neturintį valstybės politinės vizijos. Ji netgi teisingai pastebi, kad J. Basanavičius lietuvių istoriografijoje tūrėtų užimti fantazuojančio megalomano, nusprendusio kaip savo gyvenimo tikslą sukurti neistorinę tezę apie lietuvių kilmę iš senovės trakų, vietą. Tai turėtų įrodyti lietuvių tautos išskirtinumą bei dydį. „J. Basanavičiaus buvo tiesiog apimtas lietuvių kilmės iš trakų idėjos. Jis norėjo parodyti, kad lietuviai – tai sena, turinti labai autentiškas šaknis tauta“, – pristato Kazio Girniaus nuomonę apie patriarchą docentė N. Putinaitė.
Mokslininkė taip pat pabrėžia, kad tarpukario laikotarpiu J. Basanavičiaus vaidmuo buvo ribotas. Jis tada nebuvo centrinė politikos figūra. Viešumoje jis labiau veikė kaip simbolis. Pavyzdžiui, net nedalyvavo rengiant nepriklausomybės aktą. „Jis buvo tautos mito, poetinio mito, kurio pagrindu turėjo būti statomas Lietuvos etninis nacionalizmas, tvyrantis tarp lietuvių iki šiandien, kūrėjas, – patikina N. Putinaitė. – Be to, tautos Patriarcho pažiūros buvo antieuropinės ir antikrikščioniškos“, – priduria. „Jis manė, kad lietuviškumas turi būti tapatinamas su pagonybe, o krikščionybė yra svetimas elementas, jei kalbama apie lietuvių tapatybę. Užuot garbinęs Dievą, dievino lietuvių kalbą. Gal todėl šiandien mes esame „apsėsti jos apsaugos manijos“, – mąsto mokslininkė.
Jei norėtume J. Basanavičių lyginti su šiuolaikiniais lietuviškumo animatoriais, deramu patriarcho pavaduotoju kaip nulietas tiktų J. Trinkūnas, propagavęs XXI a. lietuvių grįžimą prie pagoniškų šaknų kaip prie jų tapatybės šaltinio. Manija sieti lietuviškumą su pagonybe J.Trinkūną pagaliau atvedė prie to, kad prieš keletą metų jo laidotuvėse vietoj kryžiaus pamatėme pagonišką šakotą vaidilos lazdą. Toks turėjo būti natūralus galas tų, kurie supainiojo istorijos sąvokas, kadangi siekti pagoniškų šaknų, kad ten ieškotume tikro ir tyro lietuviškumo, – tikras anachronizmas, lėkštas ir atsilikęs patriotizmas. Taip manau. Jo neverta siekti.
N. Putinaitė savo interviu „LŽ“ baigia gana klastingu apibendrinimu. Ji primena, kad J. Basanavičius, nepaisant to, kaip jį garbina tauta, iki šiol nesulaukė savo monografijos. Galbūt todėl (spekuliuoja mokslininkė), kad pats patriarcho biografijos rašymas būtų rizikingas, nes tai darant reikėtų išsklaidyti mitus jo tema. „Rašyti apie asmenį, jo ligas, keistus polinkius ir interpretacijas yra pavojinga užduotis“, – etnokultūros specialistė nevienareikšmiškai vertina tai, kad iki šios dienos vis dar nėra knygos apie vieną pagrindinių Lietuvos nepriklausomybės figūrų.
Rizikingos užduoties pastaruoju metu ėmėsi istorikas Eligijus Raila. Tačiau jis nespės parašyti monografijos Nepriklausomybės akto šimtmečio paskelbimo proga. Taigi atrodo, kad tauta, dar nepažinusi savo demitologizuoto patriarcho, jau iškels jį ant pjedestalo.
Bet kas bus, jei istorija pripažins N. Putinaitės teisybę...
Tadeuš Andžejevski
