Jis netgi mano, kad siekiant padėti Vilniaus krašto gyventojams, reikia valstybės pastangų. Būdamas opozicijoje negaili jėgų teikdamas pasiūlymus, žerdamas vis daugiau naujų idėjų, kaip išspręsti tautinimų mažumų problemų Gordijaus mazgą, kurį kažkada pats taip sėkmingai užrišo (prisiminkime, kad jo kadencijos metu tautinės mažumos buvo labiausiai spaudžiamos valdžios institucijų, atėmusių Tautinių mažumų įstatymo nustatytas teises, priėmusių diskriminacinį Švietimo įstatymą, baudusių savivaldybių darbuotojus už viešą lenkų kalbos vartojimą).
Jis net įkūrė Seime gegužės 3-osios parlamentinę grupę, kuri turi darbuotis Lenkijos-Lietuvos santykių gerinimo srityje ir... padėti Lietuvos lenkams. Neseniai paprašė Vyriausybės 200 tūkst. Eurų retransliuoti Lenkijos televizijai Vilniuje, iškėlė idėją skirti papildomų taškų tiems stojantiesiems į aukštąsias mokyklas, kurie moka lenkų kalbą. Gražios iniciatyvos. Kilnios. Gaila tik, kad A. Kubiliui tai neatėjo į galvą, kai jis turėjo valdžią ir galėjo jas įgyvendinti. Dabar jis yra politinėje pensijoje, todėl šios iniciatyvos gali būti vertinamos tik kaip bandymas egzistuoti ties tema, kurią kažkada taip sėkmingai sugadino. Tai tik gražūs esteto gestai, egzaltuoto esteto, besielgusio negražiai, kai buvo valdžioje.
Dėl vieno dalyko su A. Kubiliumi aš negaliu nesutikti. Pripažinsiu, jog jis teisus teigdamas, kad iki šiol ir naujasis Seimas nepadarė nieko, kad pagerintų santykius su Lenkija. Tikrai taip. Kad įkvėpčiau šiek tiek paguodos į negyvą materiją, nuo savęs pridursiu, jog yra bandymų pakeisti mūsų požiūrį į tariamai strateginį partnerį. Pagrįsdamas savo argumentą, pacituosiu valdančiosios partijos Seimo narį Vytautą Baką, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką: „Tautinės mažumos turėtų jaustis pilnaverčiais šalies piliečiais, ir negali kilti jokių abejonių ar jausmo, kad jos bet kokiu būdu diskriminuojamos. Kiekvienas žmogus turi jaustis mūsų šalies piliečiu, turinčiu visas teises. Svarbu suteikti galimybę dalyvauti mūsų šalies plėtroje, įtraukti į sprendimų priėmimo procesus ir tuo pačiu metu suteikti visišką saviraiškos laisvę ir skatinti juos ugdyti savo kultūrą“, – sakė Seimo narys po susitikimo (dar praėjusių metų gruodį) su Saugumo vadovu Dariumi Jauniškiu. Tai, mano nuomone, esminis pozicijos pasikeitimas, kai kalbama apie nacionalinį tautinių mažumų problemų suvokimą saugumo kontekste. Priminsiu, kad iki šiol Saugumas savo metinėse ataskaitose reguliariai rašė, kad mažumos kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nes jų siekiai atitinka Kremliaus tikslus ir interesus.
Tuo tarpu V. Bakas kelia visiškai priešingą tezę teigdamas, kad tautinės mažumos Lietuvoje turi turėti visas teises, o ne tapti mūsų Rytų kaimyno politinės propagandos įrankiu. Pasirašau po šio valstiečių partijos politiko pareiškimu kaip niekada anksčiau po niekieno pareiškimu šia tema. Jis gali reikšti, kad tai esminis pakeitimas apibrėžiant pačią problemą, nes anksčiau valdžios institucijos (lenkiuosi A. Kubiliui) kovojo su tautinių mažumų siekiais, naudodamos juos kaip pseudo argumento durklus, neva už jų stovi „nematoma Kremliaus ranka“. Tai buvo akivaizdus šantažas prieš tautines mažumas, veikiantis pagal principą: tik pabandyk kažką cyptelėti apie savo teises – ir tave apkaltinsime blogiausiu. Toks primityvūs daužymas spragilu (juk Lietuva mažumų teises deklaravo stodama ne į buvusį Sojuzą, o į ES, ir jos valdžiai turi teikti veiklos ataskaitą, o ne Kremliui), bet, deja, veiksmingas, kai kalbame apie vidaus naudą.
Tokia perdėto patriotizmo politika ją praktikuojančioms partijoms davė tam tikrų privilegijų rinkimuose, bet, deja, pražudė Lietuvą: kiršindavo mūsų tautiškai įvairialypę visuomenę, silpnino Lietuvą tarptautinėje arenoje. Todėl nacionalinio saugumo ir gynybos parlamentinio komiteto vadovo pareiškimą norėčiau asmeniškai traktuoti kaip lauktą kregždę, kuri galbūt prišauks pavasarį santykiuose su Lenkija, o dar svarbiau – iš esmės pakeis valdžios požiūrį į tautines mažumas.
Labai svarbu nuoširdžiai priimti A. Kubiliaus savikritiką dėl naivaus teigimo, kad mažumų klausimai išsispręs savaime.
Tadeuš Andžejevski
