Man tik nepatinka, kad V. Pranckietis tokią individualią ir, atrodytų, neatimamą kiekvieno teisę sieja su „dideliu vandeniu“, asmens gera savijauta arba mūsų šalyje dominuojančios tautybės valia. Man tai šiek tiek kvepia marksizmu-leninizmu, kai vieneto teisės buvo beveik visiškai priklausomos nuo valdžios, o tiksliau – nuo partijos valios. Ypatingais atvejais pavyzdingas pilietis, užimdavęs tam tikrą padėtį Sovietų Sąjungoje, net ir leidimo susituokti turėjo paprašyti partijos vadovybės.
Be to, su ponu Seimo pirmininku šiek tiek skirtingai suprantame „tautų supriešinimo“ sąvoką. Aš, priešingai nei Seimo pirmininkas, manau, kad supriešinimas vyksta tada, kai tarp tautų pradeda eg-zistuoti tam tikra netiesa, kažkokia kardinali neteisybė. Ji turi būti panaikinta, kad galima būtų susi-vienyti. Tuo tarpu V. Pranckietis, mano nuomone, klaidingai teigia, kad supriešinimas gali atsirasti tada, kai bandysime kovoti su netiesa.
Toliau Lietuvos Seimo pirmininkas ragina „neskęsti smulkmenose“ ir į tautų santykius pažvelgti iš platesnės perspektyvos – spręsti globalesnius klausimus. Visiškai sutinku. Tik yra vienas „bet“. Mano nuomone, kad nepaskęstume smulkmenose, geriausias būdas būtų tą problemą išspręsti „iš esmės“, kompleksiškai. Deja, V. Pranskietis to nepasakė – vietoje to jis siūlo mažumų problemą stumti į šalį, į dabartinės politikos paraštę.
„Gal tas smulkmenas tiesiog padarykime taip, kad jos eitų šalia kaip klausimas, kuris neišspręstas tiek daug metų. (…) Neturime tame užstrigti, mes turime daryti svarbiausius darbus, didelius dar-bus“, – teigia profesorius ir šviežiai iškeptas politikas. Deja, taip neįmanoma. Dėl paprastos priežas-ties tikiu tuo lygiai taip pat, kaip ir tuo, kad Kalėdų eglutė yra visada žalia. Kad darytume didelius dalykus, reikia pasitikėti vieni kitais. Dar Biblijoje yra parašyta, kad „jei žmogus mažame dalyke yra ištikimas, bus ištikimas ir dideliame“. Norėčiau paklausti, kas patikės didelius dalykus tam, kas mažuose yra apgavikas? Manau, kad šis klausimas yra pakankamas argumentas, atskleidžiantis, kad taip, kaip siūlo V. Pranckietis, yra neįmanoma.
Iš naujosios valdžios, kuriai suverenas (minėtas „didelis vanduo“) suteikė didelį pasitikėjimą, tikimės drąsių ir kompleksinių sprendimų tiek ekonominiais, socialiniais, tiek tarptautiniais klausimais. O šių pastarųjų yra neįmanoma pajudinti iš mirties taško pirmiausia neišsprendus teisėtų ir pagrįstų tautinių mažumų lūkesčių. Be šito tiesiog negalima atsakingai įgyvendinti normalios užsienio politikos, nes, priminsiu, į Skandinaviją, aplenkdami Lenkiją, jau ėjome. Ten mums, pasakysiu brutaliai, parodė Kozakiewiczo gestą (Suomijos prezidentas be užuolankų pasakė, kad jei kas, mumis nepasikliaukite). Užkalbėti problemą taip pat nebeįmanoma, nes užkalbėjimo limitą jau viršijo ankstesnės komandos, todėl liko vienintelė išeitis – veikti.
2017 metai yra geras metas pagaliau pacituoti Amerikos prezidentą: „Yes we can“ (Taip, mes galime).
Tadeuš Andžejevski
