Deja, klydau. Nuo šiandienos žinau, kad skirtumas tarp liudytojo ir specialiojo liudytojo yra toks, kaip tarp kėdės ir elektros kėdės.
Būdamas baudžiamosios teisės gudrybių profanas, tai sužinojau perskaitęs dienos naujieną apie sustabdytas eksponuojamojo liberalo, partijos nario, šios partijos Seimo frakcijos vadovo pavaduotojo bei kažkada buvusio Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus teises. Taigi G. Steponavičius partijos nario teises sustabdė po to, kai žiniasklaida atskleidė, kad buvusio liberalų lyderio E.M. korupcijos byloje jis figūruoja ne kaip liudytojas, bet kaip specialusis liudytojas. Ir čia aiškinu bylos esmę tokiems kaip aš, iki šiol nežinojusiems, koks skirtumas yra tarp liudytojo ir specialiojo liudytojo.
Skirtumas yra esminis. Baudžiamosios teisės sąvoka liudytojas paaiškina, kad tai yra asmuo, galintis turėti žinių apie baudžiamąjį tyrimą ir šiomis žiniomis galintis pasidalinti su tyrėjais. Liudytojo statusas taip pat rodo visuomenei, kad šis asmuo neturi ryšio su įvykdytu nusikaltimu. Tuo tarpu specialiojo liudytojo statusas yra visiškai priešingas dalykas. Jis parodo apklausiamo asmens santykius su nusikaltimu. Prokurorai net kaltina šį asmenį nusikaltimo įvykdymu, tik šiuo metu neturi pakankamai duomenų, kad tai įrodytų teisme.
Kaip pavėluotai atskleidė žiniasklaida, būtent tokį statusą E. M korupcijos byloje, kuris, prisiminkime, yra kaltinamas 106 tūkstančių eurų kyšio paėmimu iš vieno verslininko, turi G. Steponavičius. Pats liberalusis Seimo narys iki šiol teigė, kad nemalonioje partijos kolegos korupcijos byloje yra tik liudytojas.
– Buvau apklaustas šioje byloje rugpjūtį, atsakiau į klausimus ir toliau „nesukau sau galvos“, – ginasi parlamentaras ir teigia, kad tik iš žiniasklaidos sužinojo, jog klysta dėl savo statuso.
Gintaras Steponavičius pagal profesiją yra teisininkas, taigi sunku patikėti, kad jis nesuprato, kaip koks proceso dalyvis buvo apklaustas tyrėjų. „Nėra tokios galimybės supainioti liudytojo ir specialiojo liudytojo statusą“, – teigia advokatas Audrius Juozapavičius. Pirma, pačiai apklausai yra privaloma prokuroro sankcija, po kuria apklausiamas asmuo turi pasirašyti ir tuo pačiu patvirtinti, kad susipažino, kokiame vaidmenyje yra apklausiamas, kad yra supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Antra, įtariamąjį apklausiant kaip specialųjį liudytoją, yra klausiama apie jo veiklą tiriamoje baudžiamojoje byloje, o ne apie trečiųjų šalių veiksmus.
Pasiteisinimas, kad statuso pakeitimas yra įmanomas be suinteresuoto asmens žinios (kaip teigia liberalai), taip pat negali būti svarstomas, nes, kaip paaiškino generalinio prokuroro pavaduotojas Žydrūnas Radišauskas, procedūra tokiose situacijose yra visada ta pati: asmeniui tam tikroje baudžiamojoje byloje statuso priskirimas visada seka ankstesnio prokuroro sprendimo pagrindu, su tuo suinteresuotas asmuo supažindinamas prieš apklausą, tą jis patvirtina savo parašu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, tampa aišku, kad kažkas čia apsimeta. Arba G. Steponavičius, teigiantis, kad jis buvo apklaustas kaip liudytojas ir išėjo iš tos apklausos taip pat kaip liudytojas, ar prokuratūra, kuri aiškiai sako, kokios procedūros yra tokiose situacijose. Šiaip ar taip, šis klausimas turėtų būti skubiai išaiškintas, nes jei būtų įrodyta, kad teisingas yra pirmasis variantas, tai reikštų, kad G. Steponavičius Seimo mandatą rugsėjo parlamento rinkimuose laimėjo klastotės pagrindu (kiekvienas kandidatas į Seimo narius privalo specialioje anketoje atskleisti aktualų savo statusą santykiuose su teisėsaugos institucijomis). Jis startavo rinkimuose ne kaip specialusis liudytojas visuomenę šokiruojančioje buvusio Liberalų lyderio korupcijos aferoje, bet kaip liudytojas. Skirtumas tarp šių sąvokų, kaip rašiau pradžioje, yra tarsi tarp kėdės ir elektros kėdės.
Taigi esminis klausimas, ar G. Steponavičius žinojo, bet nepasakė, ar vis dėlto nežinojo? Šiuo atveju atsakymas turi būti greitai pateiktas visuomenei. Ir tai yra uždavinys naujoms valdžios institucijoms, norinčioms būti „geru pokyčiu“ Lietuvoje. Aukščiausio lygio korupcijos nebaudžiamumas kompromituoja valstybės aparatą ir valdančiuosius. „Eksmasiuliai“, begėdiškai švytintys Seimo koridoriuose, – tai, perfrazuojant klasiką, tarsi opiumas liaudžiai.
Tadeuš Andžejevski
